Monika Linkytė pastaruosius metus mažai koncertavo ir kūrė. Kaip pati teigė 15min, viskas įvyko savaime, kadangi dėl karantino koncertai ir kiti renginiai buvo ir taip sustoję.
„Man atrodo, kad mano muzikinė pauzė buvo labai širdies išprašyta. Taip labai gražiai viskas susiklostė: buvo antrasis karantinas, kai tiesiog per daug tos muzikos ir būti negalėjo, tik kokie nors kūrybiniai sprendimai.
Pajaučiau, kad nežinau, ką noriu pasakyti savo muzika ir kur mane visa tai veda. Buvau labai įsipaišiusi į savo perfekcionizmo liūną. Pagalvojau, kad tai – puikus metas pabandyti įdėti save į kitus vaidmenis, nes daugiau nėra iš ko rinktis. Aišku, galiu sėdėti namie ir bandyti save prievartauti kūrybai ir kalbėti joje apie nežinia ką“, – 15min kalbėjo M.Linkytė.
Abejonės dėl muzikos jos neapleido, todėl nusprendė save išbandyti kitur. Kadangi seniai norėjo savanoriauti, taip ir padarė – išvažiavo į Nepalą ir tapo mokytoja vietinėje mokykloje.
„Prisiminiau savo seną svajonę savanoriauti ir taip man nutiko Nepalas, kuriame iš pat pradžių planavau pabūti tris savaites, bet prabuvau keturis su puse mėnesio. Per juos labai pailsėjau, persikroviau. Norėjau grįžti su tuo lengvumu, kurio pasisėmiau būdama Nepale, ir įdėti jį į savo muziką“, – sakė atlikėja.
Nors Moniką vasarą ir kvietė į keletą koncertų, tačiau, kaip pati pasakojo, viską darė iš lėto, pamažu, nes iki šiol bijo to tempo savo karjeroje, kuris ją labai išvargina:
„Jame sunku suprasti, kas man patinka ir kas ne, kaip džiaugtis ir būti laimingai. Man atrodo, kad muzika turi kelti džiaugsmą, nes tai yra mano venomis tekantis dalykas, kuris turi džiuginti“, – neabejojo atlikėja.
Monika Linkytė, viešėdama Nepale, išbandė save kardinaliai kitoje profesijoje ir įsidarbino barista.
„Tai buvo savaitės – dviejų karjera. Apskritai, Nepale man atėjo toks suvokimas, kad negaliu pernelyg daug visko spręsti ir, kaip viena moteris man pasakė, ne tu gyvenimą, o gyvenimas tave. Kai atsiduodi gyvenimui ir leidi jam tave vesti ten, kur jis ir veda, tai ir džiaugsmo, ir lengvumo, ir netikėtų posūkių, tokių kaip pabuvimas barista, daugiau.
O iš tikrųjų mano tapimo barista istorija labai paprasta – susipažinome su žmonėmis, kurie Pokaroje turi kavinę. Kadangi gerai sutariame, aš jiems užsiminiau, kad nors ir čia gerai leidžiu laiką, bet galiu save realizuoti kažkokioje srityje. Tada jie mane pakvietė gaminti kavos.
Po patirties dirbant barista sau pasakiau, kad daugiau niekada gyvenime nepriekaištausiu jokiam žmogui, gaminančiam kavą. Išplakti pieną yra tikrai labai sudėtinga“, – juokėsi dainininkė, pridėdama, kad geriausiai išmoko gaminti Americano kavą, kuriai nereikia idealiai suplakto pieno. „Ten dirbdama supratau, kad man tikrai geriau sekasi dainuoti ir kurti.“
Be darbo kavinėje, Monika padėjo sunkiau gyvenantiems žmonėms. Ji savo sekėjų paprašė aukoti norimą pinigų sumą į nurodytą sąskaitą. Per vieną parą žmonės suaukojo beveik 15 tūkstančių eurų. Už tuos pinigus Monika padėjo sutvarkyti mokyklos erdves, įkūrė biblioteką ir papildė ją knygomis.
„Tokie pinigai Nepale yra milžiniški. Mums pavyko sutvarkyti tris kambarius, įrengti dušo kambarį su tualetu, biblioteką su visais baldais“, – tikino M.Linkytė.
Be to, 17 vaikų išleido į mokslus. Vienam vaikui mokslas mėnesiui kainuoja 20-28 eurus.
„Smagu, kad jie galės mokytis ir suprasti, kur yra Nepalas pasaulio kontekste.
Kadangi apie 90 proc. vaikų tikriausiai negalės keliauti, tad norėjau, kad jie su pasauliu susipažintų knygų ir žemėlapio, kurį nupiešėm ant sienos, dėka“, – tęsė Monika.
Ji ir toliau ieško šeimų, kurie negali leisti savo vaikų į mokslus, ir bando padėti. Šiuo metu mėgina įsteigti ne pelno siekiančią organizaciją.
„Dabar šis projektas yra šiek tiek užstrigęs, nes steigiant organizaciją yra daug biurokratijos. Tokio dalyko Lietuvoje dar niekas nėra matęs, nes norime įsteigti Lietuvoje, bet taikyti Nepale, o ateityje gal dar kur nors – Afrikoje ar panašiai. Nežinau, kur mane nuves ši labdaringa veikla“, – žibančiomis akimis kalbėjo pašnekovė.
Galiausiai Monika mąstė, kad tokiais mažais žingsneliais mes ir keičiame pasaulį, kažką savo viduje, šalyje ir pasaulio kontekste.
„Ne sienos nudažymas ir jos patapimas gražesne yra vertingas, o tai, kad vaikas, kuris nebūtų galėjęs išeiti į mokslą, mūsų dėka gali. Smagu, kad mūsų valstybės gyventojai patikėjo mano skleidžiama žinute ir mes galime susijungti tarp Nepalo ir Lietuvos. Šis ryšys man yra nuostabus“, – šypsojosi M.Linkytė.
Žiūrėkite visą pokalbį:
