Dar prieš netikėtai atsiradusią aistrą, Marijonas Mikutavičius į futbolo kamuolį žiūrėdavo kaip į paprasčiausią įrankį. O paskui, kai į galvą šovė idėja surasti 1986-ųjų Meksikos pasaulio futbolo čempionate pasirodžiusį „Adidas Azteka“ kamuolį, pradėjo domėtis ir kamuolių istorija, kilme ir net medžiaga, iš kurios yra gaminami.
„Futbolo mėgėjai jį laikė ikoniniu kamuoliu dėl savo dizaino. Pradėjus jo ieškoti, supratau, kad yra daug kopijų, bet galima rasti ir originalą. Na, originalūs nebūtinai tie kamuoliai, kuriais buvo žaidžiama per vienas ar kitas rungtynes tais metais, bet iš esmės jie buvo pagaminti iš tos pačios serijos.
Dėl savo medžiagos, kokybės jie yra absoliučiai tokie patys, kuriais futbolininkai žaidė per pasaulio čempionatą. Todėl staiga radus kamuolį ir jį nusipirkus, pradėjau daugiau domėtis, ieškoti literatūros“, – prisimena dainininkas.
Su kolekcionieriaus pasauliu Marijoną supažindino vienas iš internetinės parduotuvės „eBay“ vartotojų. Išvydęs dar daugiau kamuolių, jis nusprendė, kad ir pats nori pabandyti surinkti kolekciją. Tiesa, iki šiol nėra tikras, ar norėtų surinkti visų kada nors vykusių čempionatų kamuolius.
„Iš esmės domiuosi tik pasaulio čempionato kamuoliais, nes yra siaubingai daug kitų renginių – olimpinės žaidynės, Europos, čempionų lygos, kur žaidžia su skirtingais kamuoliais. Taip aš išprotėčiau, todėl tiek giliai nelendu.
O šis čempionatas vyksta kas ketverius metus. Stengiuosi įsigyti kamuolius, su kuriais juose žaidė. Kiekvienais metais būna vis kitoks dizainas, jie nuolat keičiasi, kinta spalva, raštai ir technologijos, kuriomis jie pagaminami. Kažkuria prasme galima stebėti tų kamuolių vystymąsi“, – paaiškina jis.
Prieš rinkdamasis kamuolį Marijonas atkreipia dėmesį ir į jo kainą – paprastai įsigija kainuojančius iki 1 tūkst. eurų. Tiesa, yra nusipirkęs ir už brangiau, tačiau įprastai stengiasi per daug neišlaidauti. Be to, yra tokių kamuolių, kurie gerokai viršija dainininko limitą.
„Kadangi kai kuriems kamuoliams apie 40 ar 50 metų, tai jų kaina nuolat svyruoja. Pardavėjai už juos prašo nuo 9 tūkst. eurų ar daugiau. Bet aš pats į tokias sumas nepretenduoju.
Kartais palandžiojus galima rasti kamuolį, kuris, sakykim, kainuotų 600 eurų. Bet rimti kolekcionieriai klaidžioja visai kitomis sumomis. Juk viskas priklauso nuo jo stovio“, – atskleidžia dainininkas.
M.Mikutavičius pats paliudijo, kaip vienas kamuolys buvo parduotas už keliasdešimt tūkstančių eurų. O ir ne šiaip sau koks – pasirodo, tai originalus 1982-ųjų Ispanijos pasaulio futbolo čempionato kamuolys, su kuriuo buvo žaidžiama finalinėse varžybose.
„Matyt, tą kamuolį paskui nugvelbė. Vėliau žaidė teisėjo vaikai, ir dabar jis atrodo klaikiai, visiškai nudrožtas, sudraskytas. Atrodė, kad kažkas įnirtingai keliasdešimt metų jį trynė į asfaltą. Ir nepaisant to, kad jis liko visiškai šūdinas, jį nupirko už 20 tūkst. eurų“, – pasakoja Marijonas.
Dainininkas pastebėjo, kad per daugelį metų buvo išleistas ne vienas originalus kamuolys. Tačiau dabartinė rinka viską keičia: autentiškų beveik nėra, o su tokiu pačiu dizainu – ant kiekvieno kampo.
„Aš pats į tokias kautynes tikrai nesiveliu ir neketinu veltis. Aišku, yra kamuolių, kurie iš viso siaubinga retenybė ir jie, ko gero, gali kainuoti kur kas daugiau. Pirmas čempionatas įvyko 1930-aisiais, praktiškai prieš 100 metų, tai tokių kamuolių beveik nelikę, o jeigu ir yra, tai atskirų valstybių muziejuose.
Jei kuris nors pasirodys rinkoje, tai gali kainuoti ir apie 100 tūkst eurų. O dabar visi godūs pinigais ir į rinką stengiasi atiduoti kuo daugiau prekių. Todėl galima įsigyti įvairiausių – vaikiškų, mažesnio dydžio, kokybiškus, kopijas ir dar daugiau“, – pastebi M.Mikutavičius.
Įsigijęs kamuolį, Marijonas jį deda į specialiai pritaikytą lentyną. O kartais ir pagalvoja – ką su jais darys vėliau? Pasirodo, jau ir tai dainininkas yra apsvarstęs.
„Gal į gyvenimo pabaigą atiduosiu kokiam nors Lietuvos muziejui arba šiaip įkursiu parodą, kad žmonės galėtų žiūrėti ir susipažinti. Kol kas juos renku ir kartais sustoju dėl kažkokių finansinių rūpesčių ar kitų reikalų.
Pavyzdžiui, karantino metu sau pasakiau: jokių kamuolių, gal kur nors kitur išleisiu eurą, bet tik geresniais laikais įsigysiu“, – prisimena sau duotą pažadą M.Mikutavičius.
Tačiau turimus kamuolius spardyti, žaisti su jais futbolą ar kitaip liesti dainininkas griežtai draudžia. Net prisimena įvykį, kuriuo metu draugai šmaikščiai pasikėsino į ne vienerius metus kauptą kolekciją. Ir viskas tik dėl to, nes pamiršo kartu pasiimti kamuolį.
„Kažkada su chebra susirinkome žaisti futbolą, bet paaiškėjo, kad niekas neturėjo kamuolio, kažkaip pamiršome. Ir, aišku, visų akys sužiuro į mane. Aš sakau: „Ne, chebra, net nežiūrėkit, nes neduosiu savo kamuolių.“
Jie labiau kaip prisiminimas, o jokiais būdais ne žaidimams skirti. Aišku, 2014 ar 2018 metų kamuolių nesunku gauti, gal iš esmės net nebaisu spardyti, bet vis tiek kiti skirti stovėjimui ant lentynos, o ne spardymui“, – sako savo kolekciją saugoti pasiryžęs Marijonas.
Vis dėlto iki pilnos laimės dar trūksta. Ant lentynos dar turi atsidurti dainininko svajonių kamuolys, tačiau bent šiuo metu jį surasti kiek sudėtinga.
„Mėgstamiausio kamuolio dar ieškau. Labai noriu įsigyti 1970-ųjų Meksikos čempionato kamuolį. Bet jie labai reti ir, pasirodo, kartais jų tiesiog neįkandama kaina. Laukiu tų laikų, kai pavyks pataikyti į pigesnį variantą. Tai, jei rasčiau tą kamuolį, būčiau labai laimingas“, – atvirauja M.Mikutavičius.
