Tenerifėje 39-ąjį gimtadienį pasitikęs Merūnas Vitulskis portalui Žmonės.lt atskleidė, kad kelionę suplanavo likus vos trims dienoms iki skrydžio į lietuvių pamiltą salą.
„Pagalvojau, kodėl gi ne? Vaikams atostogos, o mums su Erika iškrito laisvesnė savaitė. Kai veiksmas vyksta ekspromtu – gyventi dar smagiau“, – šypsodamasis Žmonės.lt pasakojo operos solistas.
– Tai tarsi dovana sau – pabėgimas į saulėtą salą?
– Labiau dovana vaikams (šypsosi). Gyvenam dėl vaikų, todėl savo laisvą laiką atiduodam jiems, net ir atostogaudami pramogaujam ten, kur nori vaikai – zoologijos sodas, vandens parkai ir taip toliau. Norime, kad jie patirtų ir pamatytų kuo daugiau. Mūsų akys visada į abu vaikus. Jie abu labai aktyvūs, tad per daug atsipalaiduoti negalime. Net ir atostogaudami (šypsosi).
Tačiau mes dėl to tikrai nesiskundžiame, tai yra nuostabus patirčių laikas, kada vaikai domisi, daug klausinėja. Tai puiki galimybė iš naujo pažinti ir save bei įvertinti savo žinias. Kartais sūnūs užduoda tokius klausimus, kad net ir googlinti tenka.
– Tarp pramogų su vaikais spėsite paminėti 39-ąjį gimtadienį?
– Tenerifėje turime nemažai draugų lietuvių, tad penktadienį ramiai pavakarojome, kadangi šeštadienį jau išvykome atgal į Lietuvą. Manau, kad kitais metais jubiliejaus proga šventę paplanuosime didesnę.
– Ne paslaptis, kad pastarieji metai jūsų karjeroje buvo permainingi – tam didžiulę įtaką turėjo pandemija. O kaip yra dabar?
– Manau, kad tai daug kas priklauso ir nuo pačių mūsų. Kiek stengiamės patys dėl savo profesijos, kiek aktyviai veikiame, kiek užsiimame savireklama. Šiemet buvau kiek atsitraukęs nuo scenos, kaip atlikėjas, kadangi paskutiniu metu turėjau ne vieną premjerą teatre. Be to, visai nepamiršau ir kitos savo profesinės veiklos. Šiuo metu įrašinėju albumą, kurį planuoju paleisti metų pabaigoje, galbūt šventiniu laikotarpiu pavyks ir koncertinį turą suorganizuoti.
– Pastarieji metai buvo dosnūs premjerų prasme, tačiau ką dar jie atnešė naujo?
– Pripažinsiu, kad paskutiniu metu savyje jutau sąstingį. Tik dar nesuprantu, ar šis atsipalaidavimas į gerą, ar į blogą. Be viso to, pajutau ir atėjusią brandą. Gal tai susiję su 40-ties metų krize? (juokiasi). Nors jei rimtai, kol kas jos išvengti pavyko, dar nenoriu naujų prabangių mašinų ar ilgakojų manekenų.
Toji branda kaip tik atnešė kitokį požiūrį ir gebėjimą įvertinti. Dabar kitaip žiūriu ir savo žmoną, labiau išmokau įsiklausyti į mūsų šeimos norus, išmokau gyventi jų rimtu.
– Dažnai artėjanti ketvirtoji dešimtis gąsdina tiek vyrus, tiek moteris. O kaip yra jūsų atveju?
– Kol kas man sueina tik 39-eri. Kadangi šį skaičių taip nuotaikingai apdainavo Saulius Prūsaitis, tai dar tikrai nesibaiminu (juokiasi).
Gerai prisimenu, kai Marijonui Mikutavičiui suėjo 40 metų. Tada pagalvojau: „Blemba, Markai jau 40-imt... Tiek daug!“ Tuo metu mąsčiau, kad iki tokio amžiaus turėtum būti jau tiek daug nuveikęs ir susidėliojęs visus gyvenimo taškus. Apgalvojęs ir apie ramią senatvę, gerokai pažvelgęs į priekį...
– O kaip jaučiatės pats – esate jau daug nuveikęs?
– Aš vis dar kiekvieną dieną bandau kažko naujo išmokti ir nuveikti kuo daugiau. Visgi, dabar nesistengiu statyti savęs į stereotipinius amžiaus rėmus, lygiai taip pat nenoriu statyti ir kitų. Pats gyvenimas sustato viską į lentynėles taip, kaip reikia. Manau, kad amžiaus kategorijos čia ne rodiklis, tad reikia džiaugtis naujomis patirtimis ir įvairove.
Net ir dabar atostogaujant, Erika man sako: „Ko tu čia taip su žmonėmis pradėjai bendrauti?“ O aš einu ir kiekvieną užsienietį vis pakalbinu. Net ir su gatvėje sutiktais vaikais randu ką pakalbėti. Juk taip įdomu, tokia žmonių įvairovė! Ir visi gali pasidalinti savo patirtimis, žiniomis. Kartais tokios informacijos nerasi net ir internete.
Laikausi tokio požiūrio, kad žmonėms reikia žmonių. Anksčiau šiek tiek prisibijojau didelio žmonių rato aplinkui, naujų pažinčių. Buvo tokia keista fobija, kad pasinaudos populiarumu, už nugaros apšnekės. O dabar šis jausmas dingo, pasidariau dar labiau atviras, esu linkęs į naujas patirtis.
– O ar norėtumėte pasimatuoti ir visai kitokią profesiją?
– Kasdien džiaugiuosi savo darbu ir galimybe būti scenoje, tačiau turiu seną svajonę, kuri vis neapleidžia. Galvoju, kad kai jau išeisiu į pensiją – tapsiu tapytoju. Kuo daugiau meno galerijų aplankau, kuo daugiau paveikslų pamatau, jaučiu, kad jie tarsi mane šaukia. Atrodo, vieną dieną pratrūksiu ir imsiu tapyti. Gal nereikės ir pensijos laukti (šypsosi).
– Visgi, iki to 40-mečio ką dar norėtumėte nuveikti?
– Norėčiau susigalvoti daugiau naujų tikslų, pagalvoti apie tarptautinę karjerą. Gal visą tai susidėlios savaime. Svarbiausia, kad turiu žmoną, kuri man padeda siekti tikslų ir kasdien motyvuoja, padeda apsispręsti.
Būtent todėl turiu dar vieną svarbų norą – reikėtų rimtai pagalvoti apie dukrytę. Nors abu sūnūs norėtų dar vieno berniuko, kad galėtų žaisti futbolą, žinau, kad Erika pasvajoja apie mergaitę. Suprantu, kad kiekviena moteris nori dukters, o jai gimus tarsi pražysta iš naujo. Taigi, planuose dukra tikrai yra, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip Dievulis duos... (šypsosi).
