„Man nuo vaikystės patikdavo vartyti mamos žurnalus, ypač įdomu būdavo mada, suknelės. Po mokyklos galvojau, kad norėčiau studijuoti režisūrą, nes turiu daug fantazijos, mėgstu kurti istorijas. Maniau, kad kinas ir būtų ta sritis, kurioje galėčiau tai realizuoti. Bet mano charakteris yra toks – labai greitai užsidegu, bet dar greičiau ir užgestu, taigi kino idėja greitai praėjo. Kiek vėliau pagalvojau, kad mados fotografija – tarsi mažas spektaklis ar filmas viename kadre. Viena nuotrauka galima papasakoti visą istoriją. Tai man pasirodė labai patrauklu, todėl vėliau tai ir atradau“, – pasakojo Marlos Singer kūrybinį vardą pasirinkusi mergina.
Vingiuotas kelias fotografijos link
Kelias iki mados fotografijos Rūtai buvo vingiuotas – prireikė įstoti net į tris mokslo įstaigas, kad ji galutinai atrastų savo pašaukimą: „Po mokyklos sugalvojau stoti į Dailės akademiją, videomeno specialybę. Tokį sprendimą priėmiau visiškai spontaniškai. Akademijoje fotografija buvo vienas iš privalomų dalykų, kurį studijuoti man, tiesą sakant, nesisekė. Pažvelgiau į tai kaip į iššūkį ir toliau bandžiau mokytis savarankiškai. Pradėjau labai domėtis būtent mados fotografija. Akademijoje šiam dalykui buvo skiriama labai mažai dėmesio, todėl ir teko pačiai domėtis įvairiuose šaltiniuose – internete, žurnaluose.“
Fotografė prisipažino, kad jau po metų metė neįtikusius mokslus, įstojo kitur, tačiau ir ten merginai nepatiko: „Po metų Dailės akademiją mečiau, nes įsitikinau, kad visos paskaitos ne apie tai, kas mane domina. Dar po kelerių metų įstojau į Technologijų ir dizaino kolegiją, tačiau ir joje man nepatiko – labai daug techninių dalykų, chemijos ir fizikos. Dabar neakivaizdžiai mokausi Vilniaus dizaino kolegijoje. Tikiuosi šįkart jau pabaigti mokslus (juokiasi).“
Netikėtas nėštumas Paryžiuje
Mergina pasakojo, kad ieškoti naujų galimybių ir kūrybinių idėjų buvo išvykusi į Paryžių, kuriame jau kurį laiką buvo įsikūręs jos draugas. Kelionė buvo lemtinga – mergina sužinojo, kad laukiasi.
„Paryžiuje gyvenau metus – keliavau pas tenai esantį draugą lietuvį. Į Lietuvą teko grįžti nes... atsirado vaikelis! Mažyliui dabar jau dešimt mėnesių. Pagalvojome, kad gimdyti bus geriau Lietuvoje, čia truputėlį paauginti vaiką. Mūsų su draugu gyvenimo filosofija – kuo daugiau pamatyti, keliauti, todėl kai tik galėsime, manau, judėsime toliau. Mums patinka iškeliauti ir pagyventi svetur apie metus – per tiek laiko spėji pažinti šalies kultūrą, žmones. O tada – vėl trauki kur nors kitur“, – pasakojo Rūta.
Ar neišgąsdino netikėtas nėštumas? Neužplūdo klausimai apie ateitį, darbų ir vaiko poreikių suderinimą? „Kai sužinojau, kad laukiuosi, galvoje sukosi daug klausimų – kaip pavyks viską suderinti ir panašiai. Bet išėjo taip, kad paskutiniais nėštumo mėnesiais kaip tik dirbau tiek, kiek niekada gyvenime iki šiol nebuvau dirbusi! Kai vaikas gimė – viskas irgi gerai, man daug padeda vyras, nes abu esame laisvai samdomi fotografai, derinamės. Jis man padeda ir idėjų sugalvoti, ir fotosesijoms pasiruošti. Mes jau ne kartą ir vaiką vežėmės į fotosesijas, manau, jis nuo mažens bus įpratęs keliauti. Kol kas pavyksta viską suderinti. Tikiuosi, kad ir toliau pavyks“, – pasakojo optimistiškai nusiteikusi jauna mama.
Turi būti išskirtinis
Jauna fotografė, susilaukianti vis daugiau įvairiausių užsakymų, prisipažino, kad iš pradžių buvo nelengva, nes fotografų – daug, o į save dėmesį atkreipti nėra lengva. Vis dėlto, anot merginos, po truputį jai pavyko įsivažiuoti.
„Lietuvoje fotografuoti sekėsi neblogai jau prieš išvažiuojant į Paryžių. Fotografavau viršelius ne vienam žurnalui, žinomus žmones. Paryžiuje irgi turėjau tikslą prasimušti, gavau keletą darbelių. Pavasarį prancūzams fotografavau jau Lietuvoje – padarėme didelę mados fotosesiją vienam prancūzų brendui. Esu laimėjusi įvairių fotografijos konkursų – kol kas Lietuvoje, nes užsienyje dar tik po skinuosi kelią.
Mergina prisipažino, kad iš fotografijos pragyventi jai jau pavyksta, tiesa, tik pastaruosius dvejus metus: „Iš fotografijos kol kas pragyventi pavyksta tik pora metų. Dažnai tenka ne tik kūrybines nuotraukas daryti, bet ir fotografuoti reklamoms ar net vestuves. Kai tik pradėjau fotografuoti – buvau labai jauna, visiškai nežinoma, todėl buvo sunku užsidirbti. Fotografų yra labai daug, prasimušti tikrai nėra lengva. Turi būti išskirtinis, labai stengtis ir kovoti už save.“
Nebijo fotošopo
Rūtos nuotraukos – ryškios, išskirtinės, drąsiai pakoreguotos. Mergina nė nebandė slėpti, kad nevengia naudoti „Photoshop“ programos: „Prieš darydama kokią nors nuotrauką aš dažniausiai jau turiu jos viziją, idėją. Visada iš anksto nusipiešiu eskizą, sugalvoju, ką aš norėsiu pasakyti savo nuotrauka. Juk kiekvienas kadras yra tam tikras pareiškimas, dviprasmybė, užuomina į kažką. Drąsiai naudoju įvairiausius grafinius elementus ir nevengiu fotošopo, nes manau, kad jis tikrai yra geras dalykas. Dauguma fotografų Lietuvoje fotošopo prisibijo, stengiasi naudoti labai minimaliai, subtiliai, kartais net bijo prisipažinti jį naudojantys.“
Fotografė taip pat akcentavo, kad dievina ryškias, spalvotas nuotraukas. Spalvos, anot merginos, yra vienas iš svarbiausių jos nuotraukų bruožų: „Beveik nedarau nespalvotų nuotraukų, man labai patinka spalvos. Įdomu su jomis žaisti, randu įvairiausių netikėtų derinių, kurie mane pačią nustebina. Kiekvienai fotosesijai labai svarbu kostiumas, o kartais tikrai labai sunku rasti originalių drabužių, dekoracijų.“
Paklausta apie ateities planus, mergina nepuolė dėstyti didelių planų ir ambicijų. Anot jos, svarbiausia, kad ji daranti tai, kas traukia ir patinka, o užkariauti pasaulio savo kūryba ji neketinanti.
„Mano norai dažnai keičiasi, esu nepastovus žmogus, todėl ir planuoju retai. Būtų šaunu padaryti parodą kur nors Europoj, nukeliauti į kokią nors įspūdingą pasaulio vietą ir ten kažką nufotografuoti. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę užsiimti tuo, kas man patinka, o ne iš reikalo daryti bet ką. Noro patekti į geriausių pasaulio fotografų sąrašą tikrai neturiu“, – pokalbį pabaigė ji.
