Maestro tebėra lyg nesenkantis įkvėpimo šaltinis: savo artimiesiems – vedlys per gyvenimą, pavyzdys.
Dalia Kernagienė: „Aš niekada nebijojau kristi atbula, nes žinojau, kad jis mane tikrai pagaus. O pats tylėdavo, net jei turėjo rūpesčių.“
Vytautas Kernagis: „Scena jam nebuvo tikslas. Tai buvo priemonė žmonėms perduoti kažką labai svarbaus.“
Eglė Kernagytė-Dambrauskė: „Iš tėčio turbūt esu perėmusi suvokimą, kad šeima yra didžiausia gyvenimo vertybė. O visa kita – po jos. Džiaugiuosi, kad sugrįžtantys prisiminimai ir pojūčiai yra smagūs, šviesūs. Tėtis tikrai mokėjo ir mus visus mokė švęsti gyvenimą.“
Su Kernagio dainomis užaugusiems Lietuvos muzikantams ir atlikėjams – paskata ieškoti savo kelio ir tobulėti muzikoje.
Giedrė Kilčiauskienė: „Vytautas Kernagis yra reiškinys. Jis – iš tų asmenybių, kurių pakeisti scenoje neįmanoma ir net neverta bandyti.“
Raminta Naujanytė-Bjelle: „Manau, kad šiandien būtų sunku rasti tokių multitalentų, kurie geba kiaurai nuskaityti žiūrovų nuotaikas ir taip aktualiai perteikti amžinąsias vertybes bet kuria meno forma – tai būtų laidos vedimas ar muzika.“
Vidas Bareikis: „Kai perskaičiau jo mintį, kad ankstyvasis kūrybos laikotarpis buvo rėkiantis, net pašiurpau: pirmąjį savo albumą „Panda“ aš vadinau rėkiančiu!“
Dokumentinio filmo apie maestro ėmęsis režisierius Andrius Lekavičius suteikė progą šiek tiek praskleisti kulisus į menininko Vytauto Kernagio gyvenimą ir pažinti tokį, kokį pažino tik artimiausieji. „Ar filmas patiks, priklauso ir nuo žiūrovų lūkesčių. Jeigu jie tikisi pamatyti nuogą po sodą bėgiojantį ir arabiškai kalbantį Kernagį, tai to nebus. „Apskritai tėtis buities nelabai rodydavo. Sakydavo, kad yra tam tikra riba, iki kurios normalu apie artistą ką nors žinoti ir už kurios jau yra tabu. Mes tą ribą šiek tiek paslinkome, sutikdami parodyti, koks jis buvo namuose, kasdienybėje“, – atskleidžia Vytautas.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
