Tiesą sakant, anksčiau Makaliaus Indija niekad netraukė. Buvo prisiklausęs visokių kalbų, prastų kitų keliautojų prisiminimų, todėl pats nenorėjo važiuoti.
„Daugybė Indijoje buvusių draugų kaip vienas kartojo, kad ten buvo tiesiog baisu. Jie baisėjosi kelionėmis naktiniais traukiniais, kur reikia saugoti savo daiktus, žmonių apgaudinėjimu, melavimu tiesiog į akis, purvu, šiukšlėmis, padorių vietų apsistoti trūkumu... Pilna apsinuodijusių žmonių... Vienas draugas pasakojo, kad į Indiją išvyko 20-iai dienų, o jau antrą dieną apsinuodijo ir visą savaitę pragulėjo ant žemės, net nesugebėjo nueiti iki lovos, o vėliau gėrė tik kolą, kad vėl neapsinuodytų“, – Žmonės.lt pasakojo jis.
Tik viena bičiulė, Anapilin išėjusi keliautoja Ingrida Navickaitė Indiją jam visaip reklamavo: „Ji mane vedėsi į indų restoraną, buvo didelė Indijos gerbėja ir kartodavo, kad privalau ten apsilankyti. Todėl buvau pasimetęs.“
Visgi sakoma, kad jei Mahometas neina pas kalną, tai pats kalnas ateina... Taigi Makaliui šitaip ir buvo: vieną dieną sulaukė pakvietimo apsilankyti Indijos Gudžarato provincijoje, esančioje netoli sienos su Pakistanu.
„Tai visiškai neturistinė provincija, kurioje nors ir yra įspūdingų vietų, dažniausiai keliauja tik vietiniai. Šios provincijos valdžia visame pasaulyje ieškojo keliautojų, kuriuos galėtų pasikviesti pamatyti šią vietą. Iš viso pakvietė 800 žmonių iš viso pasaulio, iš Lietuvos keliavau aš vienas. Taip jie bando skatinti turizmą, nes ši provincija dažniausiai aplenkiama. Net ir „Lonely planet“ suteikia apie ją mažiausiai informacijos“, – pasakoja.
Galvojo galvojo Makalius, ir sugalvojo: „Niekada nesakyk niekada – ėmė tie indai ir mane papirko. Sėdau į lėktuvą ir išskridau. Ir visiškai nesigailiu.“
Namuose – grindys iš kupranugario mėšlo
Indijoje Makalius pasiryžo praleisti 10 dienų. Jos buvo nepamirštamos: stebino lietuvių akims neįprasta aplinka, visiškai kitoniška kultūra. O atrodytų, juk Makalius jau tiek daug pasaulio matęs – turėtų būti sunku nustebinti...
„Vos nusileidus tikrai šokiravo nešvara, netvarka. Net oro uoste, o ir gerame viešbutyje, kur nors yra netvarkinga, šiukšlina, purvina, o jie to nepastebi. Šokiravo ir didelis skirtumas tarp žmonių – vieni gyvena itin vargingai, o kiti – labai turtingi: mačiau tokių įspūdingų privačių namų su milžiniškais baseinais... O šalia, už aukštos tvoros, glaudžiasi žmonės palapinėse. Tai tikrai kontrastų šalis. Jų gali rasti visur, bet Indijoje, turbūt, labiausiai“, – sako Makalius.
Jį nustebino vietinių požiūris į gyvenimą: „Vykome į vietos kaimelį, kur patekti gali tik su vietiniu gyventoju. Jis ateina pirmas ir įspėja visus, kad mes – jo draugai, geranoriškai nusiteikę. Tada galima ateiti, bet apribojimų daug: jokio fotografavimo, ištekėjusioms moterims vyrai negali žiūrėti į veidus ir panašiai. Tačiau nors ten ir pamačiau didelį skurdą, kai žmonės gyvena ant iš kupranugario mėšlo sulipdytų grindų, be langų, be durų, jie vis tiek atrodė labai laimingi. Džiaugiasi, kad turi vienas kitą, plačias gimines, bendruomenę, namus... Jie šoka, daro rankdarbius, mokosi amatų.“
Palapinės druskos ežere
Viena įdomiausių patirčių Makaliui buvo pamatyti druskos ežerą, kuris išdžiūva trims mėnesiams – per mūsų žiemą.
„Ežerui išdžiūvus lieka vien balta dykuma – tik druska. Tokia dykuma driekiasi 80 km, visur galima vaikščioti. Nueiti, pavyzdžiui, palydėti saulės. Tai įspūdingas reginys... Saulė leidžiasi, dangus raudonas, viskas blizga. Įspūdinga ir per pilnatį: viskas baltai apšviesta. Tai atrodo kaip pas mus žiemą sniegas, kai ryškus mėnulis ir šviesus dangus, taigi lietuvio gal labai ir nenustebinsi, bet patirtis įdomi“, – pasakoja.
Ir netrunka nustebinti: „Toje dykumoje jie pastato liukso klasės palapines, kuriose – televizoriai, lovos su baldakimais, vonia, dušas... Kaip viešbučio kambariai! Žmones ten atveža golfo mašinėlėmis, jie ten apsistoja, kai naktį miega – pučia vėjas... Dienomis ten būna labai karšta, o naktimis labai atšąla. Tokių palapinių jie pastato kelis šimtus – ištisą miestą. Taip pat ir SPA centrą palapinėje, ir didžiulį restoraną, irgi palapinėje. Jame gali valgyti net tūkstantis žmonių. Tokia naktis su visomis paslaugomis ten kainuoja tiek pat, kiek kokiam nors Turkijos viešbuty su paslauga „viskas įskaičiuota“. Žinia, kad viskas pastatyta tik trims mėnesiams, o vėliau žemę užlies vanduo, tą vietą paverčia dar nepaprastesne.“
Įspūdį paliko ir Gudžarato paplūdimys. „Ši provincija turi savo jūros pakrantę, kuria labai didžiuojasi. Yra, pavyzdžiui, privatūs paplūdimiai, kuriuose, kaip jie giriasi, nerasite karvių! Nes kituose paplūdimiuose tikrai būna daugybė karvių... O ten karvėms eiti draudžiama. Paplūdimys galbūt ir ne Maldyvų – vanduo nėra skaidrus, smėlis ne baltas, bet man paliko didelį įspūdį“, – šypsosi.
Tapo žvaigžde
Be abejonės, Indijoje Makalius aplankė ir kelias tradicines šventyklas: „Ten labai daug šventyklų, visos jos įspūdingos. Apsilankiau, pavyzdžiui, Saulės šventykloje. Joje – didžiulis baseinas, daugybė skulptūrėlių, figūrėlių, visa labai simetriškai išskaptuota. Labai įspūdinga! Kita šventykla, kurią matėme, pastatyta 1025 metais, o atrasta tik prieš 50 metų – ją netyčia atkasė... Norėjo kažką statyti, o atkasė 64 metrų ilgio šventyklą! Dabar galima ten nusileisti, viską savo akimis pamatyti. O kiek dar tokių neatrastų dalykų yra?“
Čia pat, prie šventyklų, Makalius įgavo ir lig šiol nepatirtą populiarumą. „Indijoje jaučiausi pačia didžiausia žvaigžde, ir tai vien todėl, kad esu baltaodis. Mano plaukus lietė, odą čiupinėjo, visi sveikinosi... Viena moksleivių klasė, atvykusi pažiūrėti šventyklos, žiūrėjo ne į ją, o į mane ir dar du baltaodžius australus. Keli berniukai paprašė vaikščioti su manimi – tada visa klasė taip jiems pavydėjo, nes juk jie susirado europietį draugą! Gal šimtą asmenukių išvis pasidariau...“ – juokiasi.
Apšaukė alkoholiku
Pasakodamas apie tradicinę indų virtuvę Makalius stebisi: „Ten labai daug vegetarų. Man, mėgstančiam mėsą, buvo kiek sunkoka. Tačiau ilgainiui atradau tokių patiekalų, kurie man mėsą pakeitė. Pavyzdžiui, visokie troškiniai, kuriuos valgydamas net nesupranti, kad tai visai vegetariška. Tiesa, jie valgo labai aštriai. Daug kartų Indijoje verkiau, tačiau tik dėl aštrumo... Kai jų paprašai pagaminti visiškai neaštriai, vis tiek kaupiasi ašaros. Tiesa, grįžus į Lietuvą vakarienė dėl to man atrodė beskonė – dabar aš į savo patiekalus beriu daugiau pipirų.“
Ir skuba patarti tiems, kurie dar keliaus: „Nors gatvės maistas Indijoje ir labai populiarus, ir labai skanus, pats rinkausi tik tą, kurį rekomendavo vietiniai. Mano grupėje buvo net keli keliautojai, kurie paskutines dienas praleido lovoje, tualete ar net ligoninėje... Jie apsinuodijo, nes valgė viską iš eilės. Prisiragavo... Taigi valgyti reikėtų tik patikrintose vietose arba viešbučiuose. Taip, skamba labai turistiškai, ne kaip tikro keliautojo patarimas, bet reikia žiūrėti savo sveikatos.“
Tiesa, ir apie gėrimus keliautojas turi ką papasakoti... „Toje provincijoje vietiniams uždraustas alkoholis – jo įsigyti gali tik specialų leidimą turintys turistai. Per pietus vienas padavėjas paklausė, iš kur esu. Išgirdęs, kad iš Europos, pasidomėjo, ką čia veikiu, vėliau – ar geriu vyną, alų. Atsakiau, kad labiau mėgstu viskį. O jis man – a, tai tu alkoholikas! Apsisuko ir išėjo. Tai toks pas juos supratimas... Bet gal jis ir teisingas? Tai visiškai blaivi tauta“, – pasakoja.
Tuokiasi pagal horoskopą
Ne ką mažiau nei asmeniniai patyrimai Makaliui pažinti šalį padėjo ir vietinių pasakojimai. Kone labiausiai įsiminė vienas, atskleidęs indų vestuvių tradicijas.
„Autobuso vairuotojas man pasigyrė, kad už trijų mėnesių bus jo vestuvės. Ėmiau domėtis, kiek laiko jau draugauja su savo išrinktąja, o jis atsakė, kad dar niekada jos nematė, žino tik kad ji stora. Jis nesuprato, kodėl man tai keista... Žmoną jam surado mama. Pradžioje ją turėjo vesti vairuotojo pusbrolis – apie tą merginą žinojo, kad ji protinga, kad dera jų horoskopai. Tačiau pamatęs ją pusbrolis tuoktis atsisakė, taip visai giminei užtraukė didelę gėdą. Kad merginai nebūtų šoko, o pusbrolio giminė išvengtų gėdos, dabar ją ir ves autobuso vairuotojas. Jiedu susitiks tik vestuvių dieną. Indams atrodo, kad tai mes nenormalūs – patys susipažįstam, susirandam žmonas ir tuokiamės. Jie nesupranta, kaip galime tai daryti nė neįsigilinę į, pavyzdžiui, horoskopus“, – juokiasi.
Bet juokų čia iš tiesų mažai – horoskopai Indijoje tikrai labai reikšmingi: „Jie taip tiki horoskopais, kad pagal juos net renka vestuvių laiką. Pats Indijoje viešėjau per vestuvių sezoną. Stebėjausi, kad mano viešbutyje vienoms vestuvėms imta ruoštis tik vakare. Tada man paaiškino, kad dabar bus daug vestuvių naktį – tada „susikerta“ kažkokios planetos, ir tai reiškia sėkmingą santuoką. 3 valandą nakties mano viešbutyje susituokė pirmąkart susitikusi pora.“
Indija – kaip alyvuogės
Grįžęs į Lietuvą Makalius džiaugiasi, kad ten lankėsi būtent dabar. „Indijai reikia subręsti. Kaip kokioms alyvuogėms... Sakoma, kad joms irgi reikia subręsti. Tai, kad anksčiau ten nevažiavau ir nenorėjau pamatyti, reiškia, kad dar nebuvo laikas. Galbūt jau subrendau tai šaliai? O galbūt ir apskritai gyvenime? Važiuojantys ten turi kažkokį tikslą. Vieni – pamatyti, kiti pakeisti požiūrį į gyvenimą... Gaila tik, kad tas požiūris būna pakitęs labai laikinai“, – apgailestauja.
Bet požiūrį pakeitė ir pats: „Nuvykęs į tokias šalis pasakau sau: Rimvydai, daugiau niekada niekada nesiskųsk savo gyvenimu. Reikia prisiminti, kaip žmonės gyvena ten, ir skųstis nebeišeina... Reikia džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje, Europoje.“
Tai ar vertėjo klausytis tų Indija nusivylusių draugų niurzgėjimų? „Visiškai pakeičiau nuomonę apie šią šalį. Gailiuosi, kad prieš tai pats čia nebuvęs, nepamatęs savo akimis, buvau susidaręs nuomonę. Norėčiau ten sugrįžti, pamatyti daugiau. Ten supranti, kad pasaulis labai įdomus, skirtingas“, – pasakojimą baigia Makalius.
