Nors Aušros rankos ne pilnai išsivysčiusios, savarankiškai keliauti po pasaulį ji pradėjo šeštoje klasėje, o savo negalia niekada nesinaudojo, kad gautų ką nors lengviau už kitus, – taip tiesiog neauklėjo tėvai. Nors Milano mados savaitėje podiumu ji dar nežingsniavo, jau užmezgė pirmąjį kontaktą su mados diktatoriais ir sako: „Tai tik laiko klausimas“.
Tarptautinę tolerancijos dieną, A.Pekarskaitė svečiavosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Viskas bus gerai“. Su ir šiaip dvidešimtmečiams nebūdingu užsispyrimu Aušra pasakojo, kad į Vilnių iš Kupiškio persikėlė penktoje klasėje. Nors gimtinėje ir teko patirti klasiokų patyčias, vėliau, atvykus į sostinę, ji galėjo lengviau kvėpuoti – daugiau matę bendraamžiai Aušrą laisvai priėmė į savo kompaniją.
„Universitete apie negalią išvis neturiu kada galvoti. Priklausau studentų atstovybei, turiu kitos veiklos. Pakeliavusi po pasaulį supratau, kad į Lietuvą viskas ateina daug vėliau: mada, tolerancija. Čia labai svarbu, kaip save pateiksi. Nuo to priklausys ir kaip tave priims kiti“, – laidoje dėstė mergina.
Ji sutinka, kad drąsos ir stiprybės jai netrūksta. Be jau paminėtų veiklų, A.Pekarskaitė baigė dailės mokyklą, o dar visai neseniai dirbo konsultante kosmetikos įmonėje. Slapta ji dėkinga negaliai ir nesiginčija, kad situacija užgrūdino ryžtingai siekti tikslų.
Paklausta, ar vaikosi idealų, Aušra purto galvą ir prisimena situaciją, kurią papasakoja išgirdusi klausimą apie svajones. „Kartą, išeidama iš naktinio klubo, pamačiau greta išėjimo išmaldos prašantį žmogų. Susinervinau. Priėjau prie jo ir pasakiau: tu turi rankas, turi kojas, eik dirbti. Niekada neprašiau pinigų, stengiausi užsidirbti pati ir nenorėjau, kad manęs gailėtųsi. Mane motyvuoja žinojimas, kad galiu pasiekti daugiau už sveikus žmones“, – laidoje pasakojo A.Pekarskaitė.
Dar bakalauro studijų nebaigusi, bet jau apie magistro diplomą galvojanti Aušra tiki – viskas bus gerai. Jos mintyse – daugybė drąsių planų, kuriems, ji tiki, lemta išsipildyti.
