„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Ant bangos“ nutarta atlikti R.Piniko interviu analizę. Prodiuserio filmuotas pokalbis su žurnalistais buvo parodytas garsiam viešo kalbėjimo ir kūno kalbos specialistui Igoriui Vasiliauskui.
„Prieš pradėdamas pasakoti, ką su kolegomis pamatėme šiame R.Piniko interviu, noriu pabrėžti, kad visos įžvalgos padarytos remiantis tik šiuo konkrečiu vaizdo įrašu. Jokios pašalinės informacijos specialiai neskaičiau, kad nebūtų jokių išankstinių nusistatymų.
Šio vaizdo įrašo trukmė yra apie dešimt minučių, tačiau, kad viską kruopščiai išanalizuotume, įsigilintume, kaip žmogus elgiasi galimai sakydamas netiesą, kur reikėtų dėti tam tikrus klaustukus, užtrukome keletą valandų“, – pranešime spaudai cituojamas viešojo kalbėjimo ekspertas I.Vasiliauskas.
Ekspertas atskleidė, kad egzistuoja bendros nuostatos, leidžiančios manyti, kad žmogus sako netiesą, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kiekvienas meluodamas ar kurdamas nebūtus dalykus elgiasi skirtingai.
Būtent dėl to I.Vasiliauskas iš pradžių išnagrinėjo R.Piniką kaip asmenybę ir tik vėliau ėmėsi dėstyti konkrečias vietas, kuriose prodiuserio kūno kalba ir pati kalbėsena verčia susimąstyti – ar iš tiesų jis sako tiesą.
„Pirmas dalykas, kuris kelia abejonių – tiriamojo žmogaus išmoktos frazės. Atkreipkite dėmesį, kai tik jis nori įteigti kažkokią frazę, jis nė negalvodamas iškart ją beria žiūrėdamas tiesiai žurnalistei į akis.
Lyg bandydamas įsitikinti, ar ji juo patikėjo, ar jam pavyko „parduoti“ savo žodžius. Taip elgiasi žmonės, kurie nori, kad kiti priimtų jų sakomus žodžius, kaip neginčijamą tiesą. O pasigilinus dar labiau į jo elgseną, ima lįsti dar daugiau abejonių keliančių dalykų“, – laidoje „Ant bangos“ sako I.Vasiliauskas.
Nors prodiuseriui R.Pinikui patarimus, kaip ir ką kalbėti viešumoje, dalija viena viešųjų ryšių agentūra, visgi, pasak I.Vasiliausko, žurnalistų klausimams jis buvo nepasirengęs, ir tai buvo didžiausia jo padaryta klaida: „Kai žurnalistė jo paklausia, kaip praėjo pastarieji metai, jis nuleidžia akis ir bando suvirpinti savo balsą. Tačiau, ką sako jo žodžiai? Jis tik kartoja, kad jam buvo sunku. Tačiau dėl ko? Ar dėl to, kad žuvo jam artimas žmogus? Ar todėl, kad jis stengiasi išbristi iš situacijos, kurioje yra?
Prodiuseris nuolat kalbėdamas apie Dovilę, neištaria jos vardo, kalba abstrakčiai ir viską vadina vienu žodžiu – „ta situacija“, „tas įvykis“. Tai – nieko nesakantys žodžiai. Juk kai mes imame kalbėti konkrečiai, mums galima užduoti konkrečius klausimus. Jis to vengia. Žinote, kada lengviausia kalbėti, nesistengiant apgalvoti kiekvieno žodžio? Tuomet, kai sakai tiesą. Melą labai sunku nuslėpti.“
