Nors dauguma jį pažįsta iš televizijoje sukurtų komiškų vaidmenų, ištikimesni jo gerbėjai matė ir ne vieną teatre sukurtą vaidmenį. Štai sekmadienį pasirodė ir dar viena premjera, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Mantas. „Primadonos“ – šokio, teatro ir dainų kupina komedija apie vyrus, virtusius moterimis. Arba mėginančius jomis tapti. O apie visa tai ir dar daugiau – portalo Žmonės.lt interviu su M.Stonkumi.
Komedija yra labai sunkus žanras kine, o komedija teatre turėtų būt dar tris kartus sunkiau. Mantai, kaip teatro rėmuose juokauti ir neapsigauti?
Svarbiausia, man atrodo, atsižvelgti į tai, ką yra parašęs komiškos pjesės autorius. Jis yra tiksliai surašęs, kad būtų juokinga. Tiesa, yra du dalykai: režisieriui pamatyti tas juokingas vietas, o aktoriams besąlygiškai daryti tai, ko prašo režisierius. Autorius, aktorius ir režisierius turi būti kaip vienas asmuo. Reikia niekur nenuklysti, nieko nepridėti, nieko neatimti ir būtent pasakyti tai, ką parašė autorius.
Reiškia, nėra nė trupučio vietos tavo paties interpretacijai?
Komedijose tikrai nėra vietos interpretacijai. Kaip ir sakiau, tai – ne drama. Pagrindinis šio žanro dalykas – lengvumas. Nepaisant to, kad lengvumo pojūtį yra labai sunku padaryti, spektaklio rezultatas turi būti tarsi cirkas. Juk akrobatas, padaręs šuolį nuo trapecijos, kančios nedemonstruoja. Jis tiesiog atsistoja ir ištaria: „Vualia“. Ir visi ploja atsistoję, nes tai, ką jie matė, yra lengva. Komedijoje lygiai taip pat.
Paskaičiusi „Primadonų“ aprašymą, pamaniau, kad spektaklis šiek tiek panašus į legendinį Billy Wilderio filmą-miuziklą „Džiaze tik merginos“ (angl. „Some like it hot“). Išties, ar daug sąlyčio taškų šio spektaklio ir legendinio 1959-aisias pastatyto filmo?
Panašus jis tik tuo, kad vyrai persirengia moterimis. Kartais dar ir padainuoja. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad šios istorijos labai panašios. „Džiaze tik merginos“ vyrai persirengia moterimis, o mes spektaklyje įkūnijame vyrus, kurie tampa moterimis. Jie jų nevaidina, jomis neapsimetinėja, nejuokina apsirengę moterimis kaip kokia Zizirskienė. Čia yra aktorinis darbas - suvaidinti moterį. Kaip ir suvaidinti šunį, kunigą ar beždžionę.
Po šitiek repeticijų jau tikriausiai gali atsakyti, ar lengva suvaidinti moterį?
Na, turi gerai pažinoti moteris (juokiasi) tam, kad ją suvaidintum. O kaip sekėsi mums su jomis pažindintis – pasakys žiūrovas. Kol kas, man atrodo, viskas yra gerai.
Apskritai kalbant, koks jausmas tau persirengti moterimi ir ar pirmą kartą tai darai scenoje?
(Kvatoja) Ne, tai aišku, kad esu kažkada matavęsis moteriškus aukštakulnius. Pilnai apsirengti moterimi – su peruku, korsetu, suknele, papuošalais, aukštakulniais ir pėdkelnėmis – jausmas yra įdomus. Moteriškai jautiesi. Nenorom užplūsta elegancija kūne ir galvoje (juokiasi).
Kuri šio virsmo dalis tau keisčiausia? Gal koks moteriškas daikčiukas ar drabužėlis…
Ko gero, kad nešioti korsetą. Tai – be galo nepatogus daiktas. Spaudžia krūtinę, nėra oro… O dar reikia šokti ir vaidinti… Tai išties yra gana sudėtinga.
Tiesa, padaryti moters balsą taip pat nėra lengva. Jis neturi būti specialiai paaukštintas kažkoks, o kiek įmanoma natūralus. Buvo daug ieškota ir likus tik dviems dienoms iki premjeros jis pagaliau buvo atrastas.
Moteriškai jautiesi. Nenorom užplūsta elegancija kūne ir galvoje.
Komedija, kurioje vyrai persirengia moterimis – savaime smagi. Tačiau kas buvo smagiausia jums patiems, tai mėginant suvaidinti?
Persirenginėjimas užkulisiuose. Jei būtų pakabintas monitorius ir rodytų, kas ten vyksta – būtų kažkas neįtikėtino. Perrengėjos, grimerės, artistai, drabužių krūvos… Ne kartą repeticijos metu buvo taip, kad liko kelios sekundės, kuomet turi pasirodyti scenoje, o tau dar net korsetas nenusegtas. Reikia išbėgti persirengus vyru, bet negali. Na, ir visokie panašūs kuriozai. Tačiau atsirado tempas, atsirado ritmas, ir spektaklis eina kaip muzika.
Tiesa, „Primadonos“ – ne tik komedija, bet ir brodvėjiškas šou. Kaip tau atrodo, ar pavyko pasiekti tą Brodvėjaus efektą?
Kiek teko klausytis žmonių, kurie matė vadinamas perbėgas, tiek šokiai, tiek dainos puošia šį spektaklį. Priduoda šou, lengvumo elementų ir tikro Brodvėjaus kvapą atneša į Lietuvą. Manau, pavyko. O apskritai tokio žanro spektaklyje vaidinu pirmą kartą.
Tokiu atveju klasikinis klausimas – ar sunku?
Taip, nes reikia galvoti apie viską. Reikia šokti ne tik apsirengus vyriškais drabužiais, bet moteriškais. Šokti ne su vyriška plastika, o atrasti moterišką. Lygiai taip pat dainavimo maniera turi būti moteriška. Trumpai tariant, buvo kur padirbėti. Dabar jau viską padarėm. Nebeliko laiko taisyt klaidų.
Nors „Domino“ teatre tai jau antrasis tavo spektaklis, kaip suprantu, su Olegu Šapošnikovu dirbi pirmą kartą („Primadonos“ jau ketvirtasis režisieriaus spektaklis. Prieš tai jis pastatė „Nuodėmių miestą“, „Radijo erelius“ ir „Apie ką kalba vyrai“ – aut.past. ). Kaip sekėsi jums dirbti?
Olegas yra žmogus, kuris visada tiksliai žino, ko nori. Jis ateina į repeticijas, daryti spektaklio kaip dirigentas – jis turi natas ir žino, kas turi gautis. Jis dirba visas vietas, pagal savo paruoštuką. Labai konkretus, tikslus ir preciziškai žinantis, kada ir ko jam reikia. Kol to nepadarai, tol ir repetuoji.
