Neįtikėtina, kad dvidešimt pirmame amžiuje dar vyksta magų suvažiavimai!
Las Vegase vyko pasaulio magų seminaras, kurį organizuoja garsūs iliuzionistai Siegfriedas ir Roy. Pasirodyti koncertinėje programoje jie atrenka septynis jaunus iliuzionistus. Šiemet aš buvau vienas iš tų laimingųjų, pakviestas į šou kartu su kolegomis iš Singapūro, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Amerikos, Anglijos, Kubos.
Esu buvęs iliuzionistų kongresuose Olandijoje, Paryžiuje. Tačiau nei aš, nei mano kolegos su magija, būrimais neturime nieko bendra. Tai, ką darome, yra tik triukai, tik rankų miklumas ir psichologija. Tai tiktai šou! Kaip žvaigždžių karuose žmonės iš tiesų neskraido ir nedingsta – tai tik specialieji efektai, – tas pat ir mano darbe: jums žvaigždžių karus rodau gyvai. Galiu scenoje iš popieriaus padaryti pinigus, bet tai yra tik iliuzija. Deja, nesu burtininkas. Kaip dažnai sako mano kolegos, iliuzionistas yra aktorius, scenoje atliekantis burtininko vaidmenį.
Kaip dažnai sako mano kolegos, iliuzionistas yra aktorius, scenoje atliekantis burtininko vaidmenį.
Kiek šis menas šiandien populiarus?
Didžiausią krizę iliuzionistai ir varjetė teatras patyrė atsiradus televizijai. Daug kas manė, kad su ja bus labai sunku konkuruoti. Tačiau iliuzijos menas nepraranda populiarumo. Visgi gyvas, scenoje skraidantis žmogus – įspūdingiau nei lakiojantis filme. Amerikiečių psichologai nustatė, kad kuo esi aukštesnio intelekto, tuo tau sunkiau suprasti triukų paslaptis. Protingi žmonės vis dar žavisi iliuzijos menu, nes visiems smagu pasijusti vaikais.
Neblogai sekasi ir man. Esu kviečiamas pasirodyti Lietuvoje, nemažai keliauju. Daug dirbu Rygoje.
Ar čia egzistuoja kokios nors mados?
Pagrindiniai triukų kūrimo principai siekia šešioliktą–septynioliktą amžių. Tačiau juose visada kas nors keičiama. Dėl to reikia nuolatos domėtis mokslo atradimais, net žaislų pasaulio naujienomis. Ir šįsyk iš Amerikos parsivežiau keletą idėjų ir triukų. Tačiau visų paslapčių niekada niekas neatskleidžia. Tarkim, Las Vegase rodžiau naująjį savo numerį, sukurtą demoniško kirpėjo Svynio Todo istorijos motyvais. Kai kuriems iš mano ten naudojamų principų – keli šimtai metų, bet kai ką esu sumanęs pats, ir kol kas niekas nežino, kaip tai atlieku. Galbūt tai visą gyvenimą liks mano paslaptimis.
Pasaulyje nėra oficialių iliuzionistų mokyklų, todėl žinios perduodamos iš lūpų į lūpas. Pirmąjį iliuzionisto pasirodymą pamačiau, kai man buvo septyneri: jis iš niekur traukė kortas, darė kitokius „stebuklingus“ dalykus. Man tai pasirodė nuostabu. Pirmojo triuko – su dingstančia moneta – mane išmokė tėtis. Būdamas trylikos susiradau mokytoją – garsųjį Arvydą Stonį. Keletą metų buvau jo mokinys. Las Vegase teko šiek tiek lankyti Jeffo McBride užsiėmimus. Tai – beveik visų garsiausių pasaulio iliuzionistų mokytojas.
Kolekcionuoju knygas apie magiją. Kartais naujų idėjų ieškau vienoje iš seniausių savo lentynoje, ji vadinasi „Modern Magic“ – „Modernioji magija“, parašyta prieš du šimtmečius! Sena visada galima adaptuoti naujai: jei anksčiau iš cilindro traukdavo kiaušinį, tai aš galiu iš taurės traukti mobilųjį telefoną. Būna juokinga, kai senose knygose randu parašyta: „Paprašykite, kad džentelmenas iš publikos jums paskolintų cilindrą“ arba „Dama tegul duoda savo nosinaitę su inicialais“. Tuomet ir tenka ieškoti šiuolaikinių alternatyvų.
Bene labiausiai iš tavo kolegų pasaulyje žinomas Davidas Copperfieldas. Kaip jį vertini?
Jis labai kietas! Per metus surengia apie penkis šimtus pasirodymų. Nuolatos repetuoja ir klausinėja kolegų, kas jiems jo pasirodymuose nepatinka, ką reikėtų keisti. Copperfieldas puikiai išmano iliuzijos meno istoriją ir patį meną, namuose turi didžiulį magijos muziejų. Man jis – didelis autoritetas. Nors turiu ir kitų dievukų (juokiasi).
Tau tik dvidešimt penkeri. Šiai profesijai nesi per jaunas?
Tarp susirinkusiųjų Las Vegase buvo ir berniukų, ir tokių, kurių pasirodymus esu žiūrėjęs iš dar nespalvotų vaizdajuosčių. Dabar jiems per aštuoniasdešimt... Sakoma, kad iliuzionistu gali dirbti, kol pajėgi užlipti į sceną. Branda šios profesijos žmones puošia. Amžiaus prasme tai – universalus menas. Tačiau tarp iliuzionistų yra tik kelios moterys.
Vienas iš mano dėstytojų profesorius Arvydas Šliogeris vis juokaudavo, koks įdomus derinys: iliuzionistas filosofas...
Kodėl į šią „ložę“ jos taip sunkiai priimamos?
Manau, kad tai tradicija. Nuo seniausių laikų magai, burtininkai, Egipto žyniai, indėnų šamanai, pirmieji alchemikai ir mokslininkai buvo vyrai. Vėliau jie tapo iliuzionistais – savo mokslinius išradimus rodydavo publikai kaip stebuklingus reginius. Ir žmonės tikėjo, kad tai – iš tiesų stebuklai.
Tačiau scenoje be moterų neišsiverčiate. Juk ir tu turi asistentę: LNK „orų mergaitę“ Karoliną Liukaitytę...
Karolina yra ne tik mano asistentė, bet ir gyvenimo draugė, ir geriausia bičiulė. Labai džiaugiuosi, kad šalia turiu tokį žmogų. Taigi, stebuklų aplink mudu vyksta nuolatos.
Esi ne tik iliuzionistas.
Vilniaus universitete esu baigęs filosofiją. Vienas iš mano dėstytojų profesorius Arvydas Šliogeris vis juokaudavo, koks įdomus derinys: iliuzionistas filosofas... Dabar ten pat studijuoju psichologiją. Man didelė garbė būti scenoje, bet manau, kad ten esantis žmogus turi būti lygiavertis žiūrovams. Kol galiu, iš gyvenimo stengiuosi gauti ir imti kuo daugiau naudingų dalykų.
Dažnai pagalvoju, kad nulipus nuo scenos galbūt būtų įdomu labiau įsigilinti į kurią nors vieną psichologijos sritį. Tačiau kol kas man gerai sekasi iliuzijų pasaulyje. Tai – tikrasis mano pašaukimas.
