Lietuviškai kalbantis Marcelo (jo mama gimusi lietuvių emigrantų šeimoje, žmona – taip pat lietuvė) ne tik padėjo rasti keliautojams seną baltą autobusiuką, bet ir išjungęs du nuolat skambančius mobiliuosius, palikęs darbą ir žmoną Jūratę su trimis vaikais namuose, leidosi į dviejų savaičių žygį po gimtąją šalį. „Toji kelionė pakeitė mano gyvenimą“, – vieną vakarą jau Vilniuje ištaria Marcelo. – Jei ne ji, nebūčiau dabar ir Lietuvoje.“
Toks netikėtas sutapimas: kai Marcelo pirko lėktuvo bilietus į Vilnių, dar nežinojo, kad realybės dokumentikos ciklo „Kartą Pietų Amerikoje“ premjerą per TV3 žiūrės su naujaisiais savo draugais. O ir pats taps vienu iš jo herojų.
„Sunkiai įsivaizdavau, ką tiedu iš Lietuvos veiks Argentinoje, – juokiasi prisiminęs pirmuosius elektroninius laiškus. – Turėjau jiems surasti seną automobilį, o paskui jie man pasiūlė: „Gal norėtum keliauti drauge?“ Kur keliauti? Ko? Juk aš net šeštadieniais dirbu! Atostogų neturiu!“ Marcelo sako, kad sunku paaiškinti, kodėl trečią kelionės dieną persigalvojo: „Na, jie man pasirodė tokie savi. Atrodė, pažįstu juos šimtą metų, nuo pat vaikystės. Tos pačios mintys, tie patys juokai. Su Vytaru vakarais iki ašarų prisijuokdavome. Buvo taip smagu, kad nusprendžiau, jog mano kompanijoje yra žmonių, kuriems galiu palikti reikalus, pasakiau žmonai, kad noriu keliauti, išjungiau mobiliuosius telefonus ir neliko nė vienos priežasties grįžti.“
Po kelionės paaiškėjo, kad sprendimas buvęs geras. Marcelo renginių organizavimo įmonė veikė puikiai, niekas nesugriuvo, visos sutartys buvo pasirašytos, netgi atsirado naujų klientų. „O juk atrodė, kad tik pats viską galiu...“ – nusijuokia ir tikina, jog lietuviai jam, tikram argentiniečiui, parodė Argentiną. Tokios pats niekuomet nebūtų pamatęs...
Marcelo lietuvių kalboje skamba ispaniškos gaidelės. Akcentas likęs ir nieko čia nepadarysi – juk Argentinoje gimęs ir užaugęs vyras vaikystėje retai girdėjo lietuvių kalbą. Jo seneliai, pasakoja, iš Lietuvos išvažiavę 1927-aisiais. Mama gimė Buenos Airės, čia ištekėjo už irgi Argentinoje gimusio italo Roberto: „Senelis sunkiai priėmė mano tėvą – norėjo, kad mama kurtų lietuvišką šeimą. Per giminių susiėjimus, kai visi sustodavo fotografuotis, senelis be ceremonijų paprašydavo: „Tu, Roberto, prašom, pasitrauk iš kadro.“ Lyg mano tėvas būtų ne jo dukters vyras... Už lietuvio ištekėjusi teta prasitarė, kad tėvas kartais po tų balių iš senelio namų su ašaromis išeidavo.“
Nors pati lietuviškai nekalba, Marcelo mama pasistengė, kad aštuoniolikos sulaukęs sūnus iškeliautų į Europą, – jis gavo laisvojo klausytojo stipendiją Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje Vokietijoje. „Išvažiuodamas užsuku pas senelį, – prisimena. – Jis manęs ispaniškai klausia: „Ko ten važiuoji?“ Sakau jam, kad noriu išmokti lietuvių kalbos. „Nė nemanyk, per pusantrų metų tikrai neišmoksi, lietuvių kalba labai sunki“, – „padrąsino“. Užtat kai grįžau ir prakalbau lietuviškai, jis apsiverkė.“
Labai gaila, kad patriotas senelis nepamatė dar vieno dalyko, kuris tikrai būtų paglostęs širdį. Kai baigė mokslus Vokietijoje, Marcelo nusprendė aplankyti lietuvius draugus Amerikoje. Išvažiavo mėnesiui, o pasiliko... dvidešimčiai metų. Karjerą pradėjo lietuvių pamėgtoje Čikagoje. Mokėsi verslo ir valė dangoraižių langus. Paskui įsidarbino „Ford“ automobilių kompanijoje. Dirbo ten dešimt metų, vėliau įkūrė savo įmonę ir susirado lietuvę žmoną. Kaunietė Jūratė į Detroitą buvo atvažiavusi prižiūrėti vaikų. „Po metų pasiūliau jai kitą darbą“, – juokauja Marcelo, dabar jau turintis tris vaikus – sūnus Tomą (12) ir Justiną (10) bei dukrelę Karoliną (1 m. 4 mėn.). Beje, ši gimė Argentinoje, mat prieš trejus metus Marcelo su šeima nusprendė persikraustyti į gimtinę. „Jūratei tai, aišku, nelabai patinka, – šypteli. – Bet sprendimą priėmėme laiku, iškart po to, kai išvažiavome, Amerikoje prasidėjo krizė.“
Argentinoje Marcelo turėjo ką veikti – jau prieš keletą metų čia buvo įkūręs savo renginių organizavimo įmonę. „Vargu ar būčiau išdrįsęs grįžti ir pradėti viską nuo nulio“, – sako.
Prie pietų stalo namuose jo šeima kalba trimis kalbomis. Amerikoje gimę vaikai neužmiršta anglų, su vaikais Marcelo bendrauja ispaniškai, su žmona – lietuviškai. Lietuviškus žodžius tarti mėgina ir mažoji Karolina. „Labai norėčiau atvežti vaikus į Lietuvą, kad čia kokius metus pasimokytų lietuviškai. Jaučiu, kad tai artima man šalis, kad mano ir mano vaikų šaknys – čia“, – nostalgiškai kalba.
Lygiai taip pat nostalgiškai, vos atvykęs į Lietuvą, jis parašė socialiniame tinkle „Facebook“: „Aš čia negimiau, tik trečią kartą atvažiavau, bet kažin kodėl jaučiuosi taip, tarsi būčiau namie...“
