Ką dar, be dalykinių susitikimų, per tris dienas galima spėti nuveikti?
Margarita: Pas dantų gydytoją, kosmetologę apsilankyti, grožio salone pasidaryti manikiūrą, pedikiūrą – skirti laiko tam, kam jo trūksta Maskvoje. Ten labai dideli atstumai, todėl kiekvieną laisvą minutę stengiuosi praleisti namuose. Grožio salonuose lankausi tik Vilniuje. Nors tai pavyksta gal tik kartą per metus. Lietuvoje lengva sužinoti, kas yra geriausi specialistai, kur dirba.
Beje, net jei vienai dienai skrisčiau į Vilnių specialiai dėl grožio procedūrų – manikiūro, pedikiūro, apsikirpti, apsilankyti pas kosmetologę, – tai būtų pigiau nei Maskvoje. Ir laiko sugaiščiau ne daugiau negu ten, nes skrydis trunka panašiai, kiek ten pravažinėji po miestą.
Povilas: Kol Margarita bus pas kosmetologę, aš eisiu į Tailando masažą. Nežinau, po kiek laiko treniruočių mudu antra diena esame be pačiūžų. Organizmas gavo progą atsipalaiduoti ir pasijutome taip pavargę, lyg pusę metų šachtose anglis būtume kasę. Kūnas pasakė, kad arba dabar ilsėsis, arba išeis atostogų visiems laikams.
Pasinaudojus pauze, kad kelias dienas nereikia repetuoti per Pirmąjį televizijos kanalą rodomam šou „Ledas ir liepsna“, mums reikėjo kelioms dienoms lėkti kur nors į Egiptą – kur šilta, saulė, kad pamirštume visus darbus ir visus šou.
Tačiau tokios galimybės neturime, tad atvykome į Vilnių ir Kauną. Nors esame labai pavargę, laukiame gruodį Lietuvoje vyksiančio savo „Liepsnojančio ledo“. Tai – mūsų kūrybinis apogėjus kiekvienais metais.
Neįtikėtina, kad už tūkstančio kilometrų nuo Maskvos turite tiek kasdienių reikalų!
Margarita: Lietuvoje – ir gydytojas Dalius Barkauskas, kuris jau daug metų mums padeda. Čia ir stomatologas, advokatai... Būtų idealu, jei tie specialistai būtų arčiau mūsų namų. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip, įpratome ir atrodo, kad taip ir turi būti. Kai kokio nors specialisto skubiai prireikia Maskvoje, ką nors susirandame. Tačiau ten ilgalaikiai kontaktai neišsilaiko. Žmonės labai dažnai keičia darbus. O čia atvažiuoji po metų – viskas tas pat, toje pačioje vietoje.
Koks labiau – maskvietiškas ar lietuviškas – jūsų gyvenimo būdas?
Margarita: Norėčiau Maskvoje gyventi taip, kaip čia. Bet neįmanoma. Jei mes ten gyventume tokiu tempu, kaip vilniečiai, niekur nespėtume – nebent tik iki parduotuvės maisto produktų nusipirkti.
Povilas: Retsykiais, kokį kartą per metus, į Lietuvą atvažiuoju savo mašina. Kai vairuoju Vilniuje ar Kaune, atrodo, kad čia visi važinėja įjungę atbulinę pavarą. Labai lėtai... Kartais per Maskvą bandau važiuoti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Iš visų pusių lenkiantiems, matyt, atrodau kaip pabėgęs iš psichiatrijos ligoninės (juokiasi). Didelio miesto tempas – visai kitas... Prospektuose, kur stovi ženklas, leidžiantis spausti aštuoniasdešimt, visi nešasi šimto ir net šimto dvidešimt greičiu. Kitaip miestas užsikimštų...
Kartais per Maskvą bandau važiuoti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Iš visų pusių lenkiantiems, matyt, atrodau kaip pabėgęs iš psichiatrijos ligoninės.
Dabar, kai vėl dalyvaujate Rusijos televizijos šou, matyt, svarbi kiekviena minutė?
Margarita: Kai tas šou prasideda, gyvename vien juo. Be treniruočių daugiau nieko nematome. Man beveik du mėnesius teko kone gyventi Peterburge, nes partneris aktorius Andrejus Černyšovas ten intensyviai filmavosi.
Povilas: Net nežinau, kaip Ritos dalyvavimą šiais metais tame šou pavadinti. Gal siaubo filmu... Pagaliau jai nebereikia į Peterburgą važinėti! Galų gale kas tris keturias dienas aš ją kartais matau! Nes ji su Andrejumi treniruojasi nuo pietų iki vakaro. Kai grįžta – aš jau būnu išvažiavęs į savo treniruotę su Agne Ditkovskyte. Kai trečią ketvirtą nakties parsirandu, ji jau miega. Atsikeliu – žmonos nebėra (juokiasi)...
Margarita: Tu ir pats su Agne treniravaisi dieną naktį...
Šokate tame pačiame projekte, bet beveik nesusitinkate?
Margarita: Buvome įpratę kartu būti dvidešimt keturias valandas per parą. Dabar bendraujame kaip tradicinės šeimos, kaip žmonės, kurie susitinka grįžę iš skirtingų darbų.
Povilas: Nenoriu įprastos šeimos! Man taip gyventi nepatinka. Kai Rita repetuoja, aš nuobodžiauju, jos laukiu. Man jos labai trūksta. Nenoriu gyventi kaip visi!
Margarita: Dešimt metų mes susituokę. Tačiau kiek pamenu save, tiek pamenu ir Povilą. Žuvys prisimena paskutines keturiasdešimt gyvenimo sekundžių, aš – pastaruosius dvidešimt metų (juokiasi).
Povilas: Pusę gyvenimo esame kartu...
O rusų spauda Povilą jau poruoja su Agne!
Povilas: Šį sezoną mes pirmieji iš šou dalyvaujančių porų patekome į geltonosios spaudos akiratį (juokiasi). Pagal žurnalistų versiją romantiški santykiai greičiausiai prasidėjo tarp mudviejų. Jie mus sūdo sūdo, paskui duoda kelių dienų pertrauką, ir vėl imasi iš naujo...
Pernai manęs nelietė. O užpernai, kai televizijos projekte „Ledynmetis“ šokau su aktore Ksenija Alfiorova, žurnalistai jos šeimą išskyrė, mudu sutuokė... Aš ten –minimum donžuanas (juokiasi).
Margarita: Bent tris žmonas Povilas jau turi.
Povilas: Keturi televizijoje vykę šou, trys sutuoktinės – neblogai (juokiasi)!
Prieš porą metų buvo pasigirdę užuominų ir apie Margaritos bei jos partnerio romantiškus santykius...
Povilas: Geltonoji spauda turi iš ko nors užsidirbti pinigų, tai ir rašo bet ką.
Margarita: Žmonėms patinka skaityti laikraščius, kuriuose yra tik du teisingi dalykai – leidinio kaina ir data. O visa kita – tai, ką skaitytojai nori rasti.
Kaip su Agne sutariate?
Povilas: Bendraujame lietuviškai (juokiasi). Maskvoje beveik neturiu progų šnekėti gimtąja kalba. Kai mes susitikome ir išgirdau, kad Agnė lietuviškai kalba daug geriau nei rusiškai, iš karto pradėjome lietuviškai.
Margarita: Agnė rusiškai kalba ne su akcentu, o lėčiau.
Povilas: O aš?
Margarita: Praktiškai be akcento.
Povilas: Operatoriai prašo bent kiek kalbėti rusiškai – kad iš per repeticijas nufilmuotos medžiagos pavyktų sumontuoti reportažą.
Malonu, kad šiemet šiame ledo šokių ir parketo šou pristatomos ne asmenybės, o šalys. Ir daroma viskas, kad mano su Agne pora atrodytų kuo lietuviškiau. Kada dar galėtume pasakyti ką nors lietuviškai per rusų televiziją?!
Ji talentinga šokėja?
Povilas: Ir talentinga, ir greitai susigaudanti. Tačiau labai labai užimta teatre, kine. Kai susitinkame devintą dešimtą ar vienuoliktą vakaro repetuoti, ji jau būna negyva. Kiekvieną kartą stebiuosi, iš kur dar ima jėgų. Fiziškai jai labai sunku.
Margarita, o kodėl jūs atstovaujate Ukrainai?
Margarita: Mano šaknys – ukrainietiškos. Ir pavardė – Drobiazko, baigiasi raide „o“, – ukrainietiška.
Rusijoje televizijos ledo šou dalyvaujate ne vieną sezoną. Gal užtektų patirties ką nors panašaus rengti Lietuvoje?
Margarita: Čia jau bandė tokį projektą daryti. Ačiū Dievui, be mūsų. Nes kiek girdėjome, atsiliepimai nekokie.
Povilas: Interesą lyg ir turime. Pradėjome kalbėtis su stambiais prodiuseriais.
Margarita: Tačiau tam reikia beprotiško finansavimo, nemažai gerų čiuožėjų. Kažin ar Lietuva tai pakeltų.
Povilas: Tai būtų minimum Pabaltijo projektas. Tačiau kol kas gyvename kitu, ne televizijos, šou – savo devintuoju, prieš jubiliejų – „Liepsnojančiu ledu“.
Tačiau tai – sezoniniai projektai. Ką veikiate jiems pasibaigus?
Margarita: Renkame sužeistus šunis ir vežame į ligoninę. Neseniai radome mašinos partrenktą ir paliktą gaišti šunį sulaužytomis kojomis. Vežėme į tris ligonines, kol jį priėmė. Padarė dvi operacijas. Dabar ta kalyte rūpinamės. Tokie mūsų darbai...
Povilas: Vilniuje valkataujančių šunų nematyti, o Maskvoje, baisu, kiek jų bėgioja.
Malonu, kad šiemet šiame ledo šokių ir parketo šou pristatomos ne asmenybės, o šalys. Ir daroma viskas, kad mano su Agne pora atrodytų kuo lietuviškiau. Kada dar galėtume pasakyti ką nors lietuviškai per rusų televiziją?!
Kiek gyvena pas jus?
Povilas: Trys šunys ir penkios katės. Dvi kates šią vasarą iš Turkijos parsivežėme. Turėjome katę, kurią savo vestuvių metais parsivežėme iš Sočio. Ji dingo. Tikriausiai mirė. Labai ją mylėjome... O šiemet Turkijoje pamatėme į ją labai panašų beglobį kačiuką ir pasiėmėme. Prieš važiuodami namo – dar vieną – visai mažą, beveik mirštantį. Iš atostogų grįžome su dviem naujais įnamiais (juokiasi).
Margarita: Jei kam nors reikia šuniuko, pas mus trys kieme bėgioja. Neveisliniai. Mažučiai juodučiai. Galime gruodį atvežti!
Iš kur tokia meilė gyvūnams?
Margarita: Tai rūpestis. Normalus gyvo žmogaus rūpestis. Kaip galima ramiai žiūrėti į sergantį, šąlantį, gaištantį gyvūną? Namuose jų daug, nes tokius vargšus parsivedame. Kažkas juos išmeta, mes priglaudžiame. Kiekvienam savo vaidmuo...
Ar turite idėjų, kokios veiklos galėtumėte imtis pasitraukę nuo ledo?
Povilas: Rita kuklinasi ir nepasakoja, bet ji labai rimtai užsiima interjerų dizainu. Maskvoje turi daug užsakymų. Iš to jau uždirba pinigų.
Margarita: Tai prasidėjo nuo savų būstų įrengimo: buto Vilniuje, Povilo mamos buto Kaune, pirmo, antro namo Maskvoje. Mūsų namo nuotraukos pradėjo rodytis interjero žurnaluose. Taip viskas ir įsisuko.
Interjerų dizainas – pomėgis, kuris galėtų tapti ir profesija. Man lengva, malonu tai daryti.
Maskvoje turite du namus?
Povilas: Netrukus turėtume keltis į naują. Jį nusipirkome iš Valerijaus Meladzės. Buvo pastatyta tik dėžutė, o viską toliau darė ir įrengė „Margarita & Co.“ (juokiasi).
Kodėl nutarėte keltis?
Margarita: Iki šiol gyvename kartu su mano tėvais. Nusprendėme pagaliau pradėti savarankišką gyvenimą (juokiasi). Kol buvome didžiajame sporte, nebuvo kada patiems rūpintis namu. O naujasis – netoli senojo, kuriame lieka gyventi mano tėvai. Kai išvažiuosime, jie galės kontroliuoti, kas ten dedasi.
Povilas: Namas visiškai įrengtas – telieka rasti laiko ten persikelti. Bandžiau pabūti, kai Margarita buvo Peterburge. Vienam neįmanoma.
Povilai, o ką darytum tu, jei nebečiuožtum?
Povilas: Tie televizijos ledo šou viską sumaišė: aktoriai tampa neblogais čiuožėjais, o čiuožėjai kviečiami vaidinti... Su Rita jau filmavomės kine, neseniai sulaukiau pasiūlymo iš teatro „Mossovet“. Mane nori įtraukti į repertuarinį spektaklį, ten siūlo pagrindinį vaidmenį.
Pasiūlymas labai rimtas, labai netikėtas... Teatras labai patinka, bet ar man patiktų ten vaidinti – nesivaizduoju. Be to, kiek trunka, kol spektaklis pastatomas! Jei tiek laiko skirsiu teatrui, mums nebus ką valgyti... Nes aktorių ir čiuožėjų duona šiek tiek skirtinga.
Margarita: Kine lengviau.
Povilas: Tai, ką darėme kine, tiek mažai skyrėsi nuo įprasto mūsų darbo, kad net sunku pasakyti, ar kinas man patiko.
Margarita: Pats gražiausias ir maloniausias dalykas – ledo teatras. Dalyvaujame šiemet Averbucho pastatytame ledo miuzikle. Ten yra ir vaidybos, ir galime kartu čiuožti. Mums tai daryti ir paprasta, ir malonu.
Povilas: Tai mokame geriausiai.
