M.Mikutavičius pasakoja, kad žadėtam liūčių sezonui pasiruošę misijos dalyviai lietaus vis dėlto išvengė.
„Čia karšta. Žadėtas liūčių sezonas mus aplenkė. Liesi anoreksiniai šunys nuo kaitros išsišiepę dvigubai daugiau negu mūsiškiai ir lekuoja taip plačiai atidaręs nasrus, kad atrodo, jog jie „lydosi“ iš juoko“, – pasakoja Marijus.
Lietuvių komanda lankėsi ne vienoje Kambodžos gyvenvietėje. Kuo atokesnės apylinkės, tuo daugiau skurdo ir sergančiųjų.
„Važiavome į atokesnius kaimus, kur galiausiai pamatėme, ką žmonės turi omenyje, kai kalba apie skurdą ir ligas. Čia viskas atrodo dar varganiau – jie paprasčiausiai turi mažiau drabužių. Dažnas ūkis susideda iš ant polių iškelto medinio, kokių 30-40 kvadratinių metrų namuko, būrio vištų, šuns su kate, kelių puodų, tinklo nuo uodų ir hektaro žemės kažkur laukuose. Tai visas dažno kaimiečio turtas. Plotelis ryžių juos pramaitina didžiąją metų dalį“, – teigia M. Mikutavičius.
Kambodžoje nėra kada sirgti, darbai nelaukia, kiekvienas rūpinasi, kaip pragyventi ir išmaitinti šeimą.
„Gali pamatyti vaizdų, kurie tiek juokingi, kiek ir graudūs. Asfaltu motorolerį vairuoja tėvas, už nugaros pasisodinęs berniuką, kuris vienoje rankoje iškėlęs laiko į kitą ranką kapsinčią lašelinę. Tai dažna situacija. Tėvas tiesiog neturi laiko laukti ligoninėje, kol baigsis visos procedūros. Jam reikia arti“, – skaudžia Kambodžos gyventojų kasdienybe stebisi dainininkas.
Pasak M. Mikutavičiaus, švietimo trūkumas ir medicinos nepasiekiamumas – dvi pagrindinės Kambodžos gyventojų problemos.
„Vakar mačiau liūdniausią variantą. Moteris gyvena po stogu, tačiau net Kambodžos kaimo supratimu, namu to nepavadinsi. Tiesiog – tai turistinės palapinės dydžio bambukinis gultas. Penki vaikai. Aštuonmetė mergaitė, įtariama, serga tymais, tačiau vietoj to, kad gulėtų ligoninėje, žaizdelėmis nubertomis rankomis ji mojuoja irklu ir plaukia su broliu tikrinti pigių kiniškų tinklų. „Juniai“ svarsto, kaip ją paguldyti į ligoninę. Tai sunki užduotis. Iki ligoninės nuvažiuoti reikia kelių dolerių ir dažnam tai – dideli pinigai“, – pasakoja M. Mikutavičius.
Kartu su M. Mikutavičiumi keliavusi Jurgita Jurkutė savo akimis įsitikino, kaip skiriasi Kambodžos gyventojų kasdienybė nuo to, ką esame pratę matyti.
„Sena, medine valtimi keliantis per Mekongo upę, stebint vieną kitą iš miško išlendantį vietos gyventoją, supranti, kad žmogaus rankos čia prisilietusios labai nedaug. Viskas taip natūralu ir visai kitaip, nei įpratusios matyti lietuvio akys“, – teigia Jurgita.
„Namuose, kur yra sergančių vaikų, gyvena vietos TBA (angl. traditional birth attendant), liaudiškai tariant, pribuvėja. Čia moterys dažnai neturi galimybės pasiekti ligoninės, todėl kaimelio pribuvėja tampa vieninteliu žmogumi, kuris gali padėti. Mūsų aplankytos salos TBA radome namuose su gražiu pulkeliu vaikų. Moteris tikrai miela ir atvira. Tuoj pat išdėliojo ant žemės visus savo naudojamus įrankius ir daiktus. Jų nedaug: gabalas klijuotės ir dėžutė su ligoninės parūpintais instrumentais. Anksčiau tai buvo tiesiog skustuvo peiliukas, kuriuo nupjaudavo virkštelę. Po šio susitikimo Marijus tik išsidavė, kad klausydamas ir žiūrėdamas dėkojo Dievui ir visiems šventiesiems, kad gimė vyru. Tai tikrai buvo matyti jo veide“, – pasakoja garsi televizijos laidų vedėja.
Pasak Jurgitos, suteikus reikiamų žinių ir pagalbos, situaciją galima būtų pakeisti.
„Ir vis dėlto be pribuvėjų čia būtų dar blogiau. Džiugu, kad visi tai supranta ir UNICEF bei kitos organizacijos, ligoninės stengiasi vis labiau pribuvėjas apmokyti ir aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis bei žiniomis. Situacija turi pasikeisti, tik reikia susitelkimo į konkrečias pagalbos būtinas sritis“, – neabejoja mergina.
