„Amayą“ pirmiausia parodėte Rygoje, vėliau premjera įvyko Vilniuje, paskui – Klaipėda. Kiekviena premjera man atrodo lyg ir mažas atsisveikinimas su tuo, kas šitiek laiko buvo svarbu, kas buvo užgrobę mintis. Liūdna?
Lengva! Jausmas toks, lyg išlydėtum vaiką į mokyklą. Visai kiti rūpesčiai...
Ar buvo tokių, kurie į akis pasakė, kad filmas visiškai nepatiko?
Žinau, kokį filmą sukūriau. Pirmiausia paprašiau, kad jį pažiūrėtų pagrindiniai aktoriai – Andrius Mamontovas, Kaori Momoi – ir operatorius. Jie neaikčiojo, įvertino santūriai. Nebijau kritikos. Pameni, kaip mane puolė po „Nereikalingų žmonių“? Tai buvo toks skiepas! Atsirado imunitetas. Jis dar sustiprėjo, kai „Nereikalingi žmonės“ Šanchajaus filmų festivalyje gavo apdovanojimą!
Po „Amayos“ premjeros skaičiau dviejų rūšių žinutes. Vienos: „Sveikinu su premjera, linkiu sėkmės.“ Kitos – labai emocingos: „Filmas nuostabus, puikus, negaliu pamiršti, eisiu žiūrėti dar.“ Vienodų vertinimų ir nereikia tikėtis...
Ar naujas filmas padeda užmiršti tą, kuris buvo prieš jį – „Nereikalingus žmones“?
Galvoje sukasi pavyzdys iš gyvenimo, bet gal jis ne vietoje.
Norėjai pasakyti, kad filmai – kaip moterys?
Esu trečią kartą vedęs... Visas darbas, visas mano gyvenimas dabar yra „Amaya“. Šis filmas – nauja mano meilė. Tačiau dėl jo juk nemečiau „Nereikalingų žmonių“.
Ir vis dėlto filmai, matyt, daro įtaką režisieriaus gyvenimui, o režisieriaus gyvenimas daro įtaką filmams?
Kaip nedarys, jei tuo metu tik juo ir gyveni! Manęs dabar dažnai klausia, ar sunku buvo persikelti Rygą? Sakau – ne. Kas pasikeitė? Niekas! Vilnius–Ryga, Vilnius–Klaipėda, argi toli? Kai koks nors procesas tave užvaldo, gyvenimo esmė juk nesikeičia, tik atsiranda naujas etapas.
Ar esu teisi sakydama, kad dėl meilės atvažiavai į Vilnių ir dėl meilės iš jo išvažiavai?
Dėl meilės atvažiavau, tiesa. Dėl anglų kalbos mokytojos Romualdos. O štai išvažiavau ne dėl meilės – su Linda Vilniuje mudu pragyvenome septynerius metus.
Į savo jaunesniuosius žiūriu visiškai kitomis akimis. Kartais jie man geriau už espreso kavą. Tokie mažučiai elementai, kurių energija įkrauna ir tave.
Tačiau Linda – latvė?
Vadinasi, tai ji čia atvažiavo dėl meilės. Vilniuje gimė abu mūsų vaikai.
Argi ne keista? Du latviai Lietuvoje kuria gyvenimą?
Taip jau susiklostė... Pamenu, turėjo gimti Lorensas. Labai norėjau dalyvauti gimdyme, tačiau filmavome kaip pasiutę, nė akimirkos laisvo laiko. Jei gimdymas būtų prasidėjęs, niekaip nebūčiau spėjęs nuvažiuoti į Rygą. O tuomet juk dar ir eilės prie sienos būdavo. Prispaudžiau Lindą: „Kai gimdysi, visai nerūpės, kokia kalba šnekės gydytojai, gal važiuok tu į Vilnių.“ Nieko toliau neplanavome. Gimė Lorensas, pagyvenome čia dar ketverius metus, tada atsirado Brajanas...
Prieš jam gimstant, montavome „Nereikalingus žmones“. Gyvenome Avižieniuose, o gimdyti Linda turėjo privačioje klinikoje, visai kitame miesto gale. Tą dieną kartu nuvažiavome į kliniką, užsukome į biurą, padarėme keletą darbelių, grįžome namo. „Jaučiuosi kažkaip keistai... – ji man pasakė. – Gal grįžtam į ligoninę?“ O mieste kamščiai! Kai važiavome, Lindai prasidėjo sąrėmiai. Žiūriu, vienoje sankryžoje stovi policijos automobilis. Atidarau langą: „Vyrai, gelbėkit, žmona gimdo.“ Tie iš pradžių patrūkčiojo pečiais, įsivaizduoju, ką galėjo pamanyti! Paskui žvilgtelėjo vidun, pamatė Lindos akis, daugiau klausimų nebuvo. Tada perlėkėm su švyturėliais per miestą paskui policijos automobilį. Praėjo dar keturiasdešimt minučių – mes jau turėjome Brajaną. Argi ne filmo epizodas?
Kai gerai pagalvoji, tu iš savo gyvenimo filmą galėtum susukti...
Ne filmą – serialą (juokiasi)! Vasarą man suėjo penkiasdešimt. Tą dieną baisiai norėjau prabusti ryte ir pro langą pamatyti Manhataną. Su Linda nuskridome į Torontą, nusibeldėm į Bon Jovi koncertą, paskui – Niujorkas. Atsibundu, praveriu langą – Manhatanas... Toks geras jausmas!
Matyt, kada nors bus smagu atsigręžti atgal ir pamatyti, kad penkiasdešimtmetis buvo pažymėtas filmu?
Kol nebuvau baigęs filmo, visai nenorėjau švęsti. Dažnai pagalvoju, kad išgyvenu nuostabų, labai įdomų laiką.
Net ir šeimoje tikriausiai? Tavo berniukai dar maži. Vėlyva tėvystė – ji juk kitokia?
Pirmam mano sūnui Haroldui devyniolika. Kai jis gimė, neturėjau nei laiko, nei galimybių būti šalia, matyti, kaip auga. Tuo metu buvo kuriama mano prodiuserių kompanija „Arteta“, kas savaitę turėjome parengti po penkis televizijos projektus. Buvo kaip buvo, gyvenimo neatsuksi atgal. Į savo jaunesniuosius žiūriu visiškai kitomis akimis. Kartais jie man geriau už espreso kavą. Tokie mažučiai elementai, kurių energija įkrauna ir tave. Reikia tik išmokti vaikų klausytis – išgirsi galybę nuostabiausių dalykų. O juk dauguma mano bendraamžių – jau seneliai...
Kai manęs toje kompanijoje neliko, atsirado manančių, kad esu miręs. Nėra žmogaus, ir tiek... O paklausti, kur jis – nėra laiko.
O tu – pagyvenęs tėtis. Tiesą sakant, vyresnėlis Haroldas irgi gimė ne pačioje tavo jaunystėje...
Man buvo trisdešimt. Su pirmąja žmona pragyvenome dešimt metų, bet vaikų nesusilaukėme. Kai išsiskyrėme, po metų Lietuvoje man gimė sūnus, o buvusiai žmonai – dukra. Kažkokia chemija...
Įdomu, kokia kalba šneka dviejų latvių vaikai, gimę Lietuvoje?
Tik Lorensas moka lietuviškai. Jo auklė buvo lietuvė, jis lankė lietuvišką darželį, Vilniuje turi geriausią draugą Jurą. Kai tik atvažiuojame, būtinai jį aplankome. Brajanui sekasi ne taip gerai, užtat dabar mes trise – aš, Linda ir Lorensas – turime slaptą kalbą. Kai nenorime, kad mus suprastų Brajanas, namuose kalbame lietuviškai. O štai vyresnysis Haroldas latviškai taip ir neišmoko. Su mano mama – savo močiute – kalbasi angliškai.
Lorensui greitai sueis septyneri, šį rudenį jis pradėjo lankyti pirmąją klasę. Rygoje?
Tai, kad sūnus pradės eiti į mokyklą, privertė mus apsispręsti, kur gyvensime.
Taigi, atėjo diena, kai judu su Linda susėdote prie stalo ir priėmėte sprendimą?
Lindai paskambinau iš Honkongo: „Imk ir surask, kur galėtume Rygoje gyventi.“ Linda neužtruko: „Visai neblogas variantas, oro uostas netoli, name – tik keturi butai. Juose gyvena pažįstami žmonės ir gera mano draugė.“ Dar mėgino man nuotraukas siųsti, bet palikau spręsti jai: „Tu žiūrėk, ką jauti užėjusi į vidų?“
Nors ji jautėsi gerai, vis tiek norėjo, kad grįžęs pažiūrėčiau. Pažiūrėjau. Kitą dieną paprašiau, kad paskambintų perkraustymo tarnybai. Tą patį savaitgalį vaikai, močiutė ir svarbiausi daiktai jau buvo Rygoje.
Nuostabu, kad turi tokią veiklią žmoną...
Kiekvienas žmogus taptų veiklus tokioje situacijoje... Labiausiai džiaugėsi močiutė. Po penkerių metų ji vėl grįžo į savo miestą.
O namas Avižieniuose?
Pardavėme. Labai sėkmingai ir labai geriems žmonėms. Na, žinoma, sentimentai... Tiek pragyventa, tiek visokių dalykų tame name atsitikę. Bet kai pajuntu, kad jie ima kilti gerkle aukštyn, kaipmat sustabdau: stop, stop, nereikia!
Visada yra gražus, jausmingas laikotarpis, kai viskuo džiaugiamės. Nereikia laukti, kad tai truks visą gyvenimą. Turi atsirasti kitų dalykų. Kai atsiranda, meilė įgauna kitokio skonio.
Iš tiesų dabar toks laikas, kai nebėra skirtumo – Vilnius, Ryga, Honkongas, Šanchajus ar Niujorkas...
Dar ir dabar kai kas nežino, kad išsikrausčiau iš Vilniaus. O kas pasikeitė? Lygiai taip pat niekas nepastebėjo, kai kažkada palikau Rygą. Linksmai ten gyvenome, labai linksmai... Butas – Rygos centre, vaikų neturėjome, šalia buvo mažas kambariukas, kur galėdavo pernakvoti netikėti svečiai, aktoriai, muzikantai, televizininkai – visi nuolat pas mus. Kai manęs toje kompanijoje neliko, atsirado manančių, kad esu miręs. Nėra žmogaus, ir tiek... O paklausti, kur jis – nėra laiko. Maža kas atsitiko, prasigėrė, numirė... Toks bohemos gyvenimas, kažkas juk turi būti paaukotas. Anas po velėna? Ech, gaila, bet geriam toliau.
Kai rengiausi išvažiuoti iš Vilniaus, pamaniau – gal reikėtų atsisveikinimo vakarėlio? Tik su kuo atsisveikinti? Aš juk čia, tai kam tie atsisveikinimai? Ir Andriui Mamontovui visai nenoriu sakyti „viso gero“. Žinau, jis – iš tų žmonių, kuriems galiu bet kada paskambinti, bet ką pasakyti, ir jis mane supras.
Žmona Linda yra ir tavo filmo prodiuserė. Nuolat esate kartu. Ar darbuose jausmai nepasimeta?
Kai abu daro tai, kas jiems svarbu, kai drauge kuria, jausmai tik gilėja. „Amaya“ – Lindos filmas. Aš buvau scenarijaus autorius ir režisierius, visa kita padarė ji.
Visada yra gražus, jausmingas laikotarpis, kai viskuo džiaugiamės. Nereikia laukti, kad tai truks visą gyvenimą. Turi atsirasti kitų dalykų. Kai atsiranda, meilė įgauna kitokio skonio. Žinau tai, juk man du kartus nepavyko...
Reikia manyti, pavyko trečią? Gal klydai, nes visą tą laiką laukei tikro žmogaus?..
Apie kokias klaidas kalbi?! Man penkiasdešimt metų, nesu kvailas, labai gerai suprantu, kaip ir kodėl viskas buvo. Nėra jokios metafizikos, viskas daug paprasčiau.
Vadinasi, penkiasdešimties išmoksti nustumti šalin nesvarbius dalykus?
Neišmoksti, nes jų neišvengsi, jie – aplinkui. Blogiausia, kai nėra laiko pailsėti. Reikia rasti savo dienotvarkėje bent penkias dienas ir kur nors išvažiuoti dviese. Į Druskininkus, bet kur... Atsisėdam su Linda prie kompiuterio, paplanuojam, apskaičiuojam, žiūrėk, jau kaip ir grįžę po atostogų.
Bet į Manhataną vis dėlto nuskridote?
Ir ten turėjome darbo susitikimų! Suprantu, amžinai taip nebus. Užtat mes labai ir stengiamės, kad ateitų kitoks laikas. Kai šalia žmogus, kuris tuo pačiu gyvena, užtektų ir trijų valandų – be interneto, be telefono ir be jokių minčių – kad rožiniai akiniai sugrįžtų. Toji nepaprasta laimės būsena nedingusi, kartais tik pasislėpusi kur nors už spintos. Baisiausia, kad negali visko mesti vidury darbo dienos ir išvažiuoti prie jūros. Mylėtis sau kambaryje su nuostabiu vaizdu ir apie nieką negalvoti.
Betgi reikėtų...
Na, Manhatane mes taip ir darėme. Taigi, beveik tas pats, tik su vaizdu į dangoraižius (juokiasi).
