„Dar ypač tokiu metu, kai ir taip visi esame uždaryti, balansuojame ant nervų krizės ribos. Jus verčiate mus rūkyti viduje ir paskui tais dūmais kvėpuoti kartu su kitais šeimos nariais. Policiją atitraukiate nuo jos tikrojo darbo. Kiršinate kaimynus. Vargšę senutę, kuri uždraudžia visam namui rūkyti, apdovanojate neapykanta, kuri ją nuvarys į kapus greičiau nei tie efemeriški dūmai“, – ironiškai socialiniame tinkle rašė M.Ivaškevičius.
Užstodamas rūkančius žmones bei gindamas savo nuomonę dėl Vyriausybės priimto draudimo, M.Ivaškevičius rašė, kad cigarečių dūmuose buvo sukurta dauguma didžiųjų meno kūrinių ir mokslo pasiekimų.
„Taip, mes mirštam anksčiau, bet bent jau nugyvenam ne veltui“, – savo nuomonę dėstė rašytojas.
Kalbėdamas su 15min M.Ivaškevičius sako, kad toks draudimas apskritai verčia diskutuoti apie toleranciją. Anot jo, žmogui gali nepatikti ir, pavyzdžiui, už lango veikiantis kondicionierius, bet dėl to gi peticijų niekas nerašo.
„Viskas yra mūsų galvoje. Arba tai mus erzina, arba ne. Kažin, ar kalbame apie žalą sveikatai, labiau apie tai, kaip mes mokame gyventi mieste, priimti skirtingus žmones ir jų gyvenimo būdą. Aš nesakau, kad reikia leisti rūkymą laiptinėse ar kavinėse, bet balkonai, mano nuomone, yra privati erdvė“, – 15min sakė M.Ivaškevičius.
Teigiamai tokio draudimo rašytojas sakė nevertintų net ir tuomet, jei jis būtų priimtas ne karantino sąlygomis. M.Ivaškevičių glumina tai, kad anksčiau lietuviai, gyvenę santvarkoje, kurioje viskas buvo draudžiama, dabar patys išsilaisvinę uždaro save į narvus.
„Šis draudimas yra ne laiku ir ne vietoje, nes tikrai žmonės eina iš proto. Mes tą turime suprasti. Noras būti reguliuojamiems, tvarkomiems, sekamiems man truputį keistas“, – mano jis.
Tiesa, ne kiekvienas nerūkantis žmogus toleruoja cigarečių dūmų skleidžiamą kvapą. Paklaustas, ką tuomet reikėtų daryti tokiu atveju, M.Ivaškevičius vis dėlto sako negalintis įsivaizduoti, ką tenka patirti Viršuliškių ar Karoliniškių rajonuose tankiai gyvenantiems vilniečiams.
„Galbūt kas nors patiria diskomfortą, bet tikrai ne visi žmonės. Vėlgi, manau, kad žmonės nenori, jog kiti darytų tai, ko jie patys nedaro. Į šią kategoriją tuomet galima įrašyti labai daug dalykų.
Aš, pavyzdžiui, galiu nenorėti, kad mašinos važinėtų 20 metrų nuo mano namo, nes smirda. Nenoriu, kad kaimynai už sienos mylėtųsi ir moteris šauktų per orgazmą. Mane gali erzinti daugybė dalykų, bet nejaugi mes pradėsime viską reguliuoti ir aiškinti, ką daryti, ko ne“, – sakė M.Ivaškevičius.
Tiesa, pats M.Ivaškevičius kol kas iš kaimynų jokių pastabų dėl rūkymo nesulaukęs. Savo mintis socialiniame tinkle išdėstė tik norėdamas atkreipti pažįstamų bei sekėjų dėmesį, išvengti nereikalingų barnių.
„Tai yra konfliktinės situacijos, kurias provokuojame įstatymais. Ar tikrai to reikia? Ar tikrai rūkymas balkonuose yra toks žalingas ir toks nepakeliamas, kad mes skaldytumėme savo mažas bendruomenes?“ – klausė M.Ivaškevičius.
Išsakęs savo nuomonę, Marius sulaukė ir daugybės ne tik jį palaikančių, bet ir nuomonę smerkiančių komentarų. „Po 10 metų bus keista prisiminti, kad kažkada rūkydavome balkonuose tiesiai po kaimyno langais“, – rašė vienas Mariaus pažįstamų.
Rašytojas, atsakydamas į tokį komentarą, sakė, kad yra sunku prognozuoti, kaip keisis visuomenė. Anot M.Ivaškevičiaus, galbūt po 10 metų žmonės ir vėl galės rūkyti kavinėse.
„Kai išnyks rūkantys, tada nebus problemos, bet kol kas šie žmonės yra. Be to, mes turime juos suprasti. Vien dėl to, kad uždrausime rūkyti balkonuose, jie to daryti nenustos. Rūkys arba pro langą, arba išėję prie laiptinės, arba namuose. Tai nėra problemos sprendimas. Geriau, jei tikrai norime ją spręsti, taikykime kokias nors prevencijas, o ne tokius bukus sprendimus, kurie nenutraukia proceso, o pakeičia rūkymo vietą į dar blogesnę“, – 15min kalbėjo dramaturgas.
Paklaustas, kokių pats imtųsi prevencinių priemonių, norėdamas sustabdyti rūkančius žmones, M.Ivaškevičius pateikė vieną pavyzdį iš savo vaikystės. Kai buvo jaunas, rašytojas pamatė sovietinį animacinį filmuką, kuriame čempionas slidininkas, pradėjęs rūkyti, prarado visus savo pasiektus rezultatus.
„Mane tai taip paveikė, kad tuomet ilgą laiką mečiau rūkyti ir aš. Tai galėtų būti viena prevencinių priemonių vaikams. Vėlgi, reikėtų diskutuoti, kaip skatinti nepradėti rūkyti ir, kaip skatinti nustoti rūkyti. Antras variantas yra sunkiai sprendžiamas, nes rūkantis žmogus užsirūko ir po trijų infarktų. Jam sunkiau pakelti nerūkymo stresą nei surūkyti. Galbūt palikime rūkančius bumerius pabaigti savo amželį, o kitą kartą užauginkime nerūkančią“, – mano M.Ivaškevičius.
