„Atrastasis“
„Tris kartus lietuviai kūrė savo valstybę ir šis, trečiasis kartas, kurio liudininkai ir dalyviai buvome patys, mano akimis, labiausiai vykęs, mažiausiai kraujo kainavęs. Kas nors gal bandys tvirtinti, kad tarpukario laikų Lietuva po dešimties nepriklausomybės metų tvirčiau stovėjo ant kojų nei dabar mūsų valstybė.
Bet man nereikia anos Lietuvos. Nepriklausoma šalis su priklausomais piliečiais — dar ne laisva šalis. Šis dešimtmetis — pats ilgiausias laisvės periodas lietuvių patirtyje. Tad galime drąsiai vaikščioti iškeltomis galvomis. Esame patys laimingiausi ir geriausi iš visų lietuvių. Dar daugiau — tai bene pirmas kartas, kai šitaip puikiai sutariame su visais savo kaimynais. Ir tai dar vienas įrodymas, jog žmonija tampa geresnė. O tai, kad patys sau dar ne visada mokame būti geri ir vienas kitą branginti — laikina. Juk šitiek metų gyvenome turėdami išorinius priešus, o kai jų nebeliko, reikia laiko suprasti, kad priešo sąvoka nėra privaloma žmonijos dalis.
Pats sau dažnai pagalvoju, jog mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra kažkas priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save „prarastosiomis“. Užaugau blogio sistemoje, tačiau ji manęs dar nespėjo suluošinti. Pačiu laiku atėjo „teisingi“ laikai ir kone vienu metu su brandos atestatu „gavau“ išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems. Aš — atrastasis“, — rašė Marius Ivaškevičius prieš kelerius metus.
Nesiduoda „įrėminamas“
Įpratusiems skeptiškai žiūrėti į viską, kas parašyta lietuviškai, tenka pridurti, kad šiais laikais toks nemadingas pozityvus mąstymas netruko rašytojui pasitelkti ir ironijos bei paradokso. Tačiau jis nėra ir įgrisusiai postmodernistiškas, skeptiškas, pervargęs nuo visko ir t.t.
Kartais net nebijo būti visai senamadiškas ir sekti senosiomis lietuvių literatūros tradicijomis — kalbėti apie savo vaikystės patirtį provincijoje. Tokius rizikingus momentus gelbsti tai, kad jis iš tikrųjų moka rašyti, nėra taip, kad po daugybe žodžių tiesiog su žiburiu reikia ieškoti prasmės. Jo rašymas turi „tankį“, ritmą, kvėpavimą.
Neatitinka standarto M.Ivaškevičius ir ta prasme, kad, kaip kartais įprasta, įkvėpimo neieško vien išklerusiuose dėl bohemiško gyvenimo būdo nervuose... Dar vienas paradoksas — M.Ivaškevičius yra gana šnekus, tačiau... uždaras. Vedęs, jo žmona Gražina — vieno moterų žurnalo vyriausioji redaktorė. Turi trejų metų dukrą. O visą kitą informaciją — kaip susipažino su žmona ir t.t. — jis klastingai šyptelėjęs sako pataupysiąs memuarams.
O gal jam tiesiog neįdomūs tokie plepalai — juk kalbėdamasis su žmogumi visuomet jauti, nuo kokio klausimo jis užsidega, nuo kokio prigesta ir ima kalbėti iš pareigos. Tiesą sakant, nė kiek ne mažiau įdomu ir tai, kaip šiais laikais galima sugalvoti tapti rašytoju. Ir ne nesuprastu visuomenės, o sėkmingu ir populiariu. Ir tas populiarumas — ne vien dėl Lietuvos šokių dešimtuko ar laidos, kurią neseniai pradėjo vesti televizijoje su kita ne mažiau originalia asmenybe — L.Žiūkiene-Lavaste.
Televizija – taip pat gyvenimas
— Kam jums apskritai toji televizija? Norite parodyti, kad kultūros pasaulis nėra hermetiškas, elitinis, ar tikitės tapti tuo kabliuku, kuris paskatintų žmones susidomėti ir tuo, ką rašote?
— Nevertinu to kaip kokios nors visuomeninės misijos, tai labai asmeniški interesai. Man kai kas sako: išlik savimi, nesusigadink įvaizdžio, bet aš visą gyvenimą tuo įvaizdžiu mažiausiai rūpinuosi. Gal todėl kažkokį jį ir turiu. Jei tik apie įvaizdį galvosi, tai tik jam ir tarnausi. Geriau tegul jis tarnauja tau: padeda realizuoti savo sumanymus.
— Maniau, kad tik vyresniosios kartos rašytojams tiesiog „į pareigas įeina“ iš aukšto žvelgti į televiziją ir „žemakultūrius“ užsiėmimus?
— Ne, anaiptol, tai būdinga ir kai kuriems jauniems rašytojams. Bet man asmeniškai gyvenimas yra daug įdomesnis už literatūrą. Žinoma, rašyti man labai įdomu, bet tai neturi tavęs kažkaip apriboti. Manau, rašytojas yra toks žmogus, kuris turi plėstis ir veržtis visur, kur įmanoma.
Rašė ir apie sportą
— Vis dėlto rašytojo darbas yra jūsų bendras vardiklis, ašis, be kurios savęs neįsivaizduojate?
Esame patys laimingiausi ir geriausi iš visų lietuvių. Dar daugiau — tai bene pirmas kartas, kai šitaip puikiai sutariame su visais savo kaimynais. Ir tai dar vienas įrodymas, jog žmonija tampa geresnė.
— Manau, kad taip. Tikrai taip, be jokių abejonių.
— Vis dėlto keista mintis — sugalvoti tapti rašytoju?
– Rašyti aš norėjau visada, tačiau anaiptol neįsivaizdavau, kad tai taps mano profesija. Visa mano aplinka sakė, kad tai nėra profesija, kad reikia susirasti darbą, už kurį mokėtų pinigus. Tad, kai stojau į Vilniaus universitetą, pirmuoju numeriu užrašiau žurnalistiką, o antruoju — lietuvių filologiją. Laimė, į žurnalistiką patekau tik laisvuoju klausytoju. Tačiau nenorėjau būti priklausomas nuo tėvų, kad jie mokėtų už mano mokslus, ir pasirinkau filologiją. Ir niekada nesigailėjau. Filologija taip pat tarytum nesuteikia profesijos, bet suformuoja tave kaip žmogų.
— Kartais tas filologinis antsluoksnis uždeda žmogui etiketę visam gyvenimui?
— Tai priklauso nuo žmogaus, jo asmenybės, jo patirties. Rašytojas nėra etiketė, kad jis gali būti tik toks, toks ir anoks. Gyvenimas yra daug įvairesnis.
— O kodėl sakėte, kad „laimė, neįstojau į žurnalistiką“? Dabar jau turite ką nors prieš šią profesiją?
— Ne, tik todėl, kad tuomet nebūčiau įstojęs į filologiją, iš kurios gavau tikrai labai daug. Turiu abejonių, ar tiek pat būčiau gavęs iš žurnalistikos. Bet kadangi nepabandžiau, tai nežinau.
– Esate dirbęs žurnalistu?
— Taip, nemažai. Esu rašęs net apie sportą. Žurnalistika — tai vienas iš darbų, kuriuos galiu dirbti.
Laimingas iš prigimties
— Tačiau rašėte nuo vaikystės?
— Taip, tokį poreikį jaučiau nuo pat vaikystės. Net nesuformuluodamas, kas tai — šiaip užrašytos mintys, rašinys ar grožinė literatūra. Rašiau ir eilėraščius, paskiau mečiausi į pasakų žanrą. Ilgainiui supratau, kad galiu tai daryti gal šiek tiek geriau nei kiti. Taip viskas ir prasidėjo.
— Kokioje šeimoje išaugote? Gal tėvai tikėjosi, kad viskas praeis ir tapsite „normaliu“ žmogumi?
Rašytojas turi rašyti geras knygas ir dirbti su medžiaga, kuri jam įdomi. Antraip literatūra tampa nuobodžiu moralizavimu, dažniausiai atliekančiu priešingą vaidmenį.
— Abu mano tėvai — gydytojai, bet aš polinkio į mediciną neturėjau jokio, ir manau, kad visi gana greitai tai suprato. Mano tėvai gana laisvai leido man rinktis, kuo noriu užsiimti gyvenime. Tiesa, buvo bandymų įspėti, kad rašytojas — ne profesija. Tačiau tai nebuvo spaudimas, o tiesiog suaugusio žmogaus perspėjimai savo vaikui. Dabar, manau, jie džiaugiasi tuo, ką darau.
– Rašydamas esate ironiškas. Ar tokia ir jūsų prigimtis? Juk nuo ironijos, pašaipos netoli ir iki cinizmo...
— Aš iš prigimties esu pozityvus žmogus, sugebantis būti laimingas įvairiomis aplinkybėmis. Kažkur skaičiau, kad tai nulemta net genų lygmenyje. Manau, kad negatyvūs žmonės greičiau nukrypsta į sarkazmą, o ne į švelnią ironiją, kuri būdinga man. Aš esu už tą švelnią ironiją, kuri nieko neįžeidžia, tačiau į kiekvieną pokalbį nuskaidrinta juoku, paradoksu.
Nepakeliamas realybės rupumas
— Tačiau jūsų knyga „Žali“ apie pokarį kai ką, rodos, įžeidė — vyresniosios kartos atstovai tiesiog pasipiktino „krauju ir purvu“. Ar tai kartų nesusikalbėjimas?
— Na, čia buvo įvairių dalykų. Gal kai kas kai kam padėjo knygos „nesuprasti“, stumtelėjo į tą pusę. Bet nenoriu apie šiuos dalykus kalbėti. Ką darysi. Tiesą pasakius, ne jiems tą knygą ir rašiau. Rašiau tema, kuri mano kartai tuo metu atrodė „suverkta“ kaip tik tų žmonių, kurie mano knygą vėliau smerkė. Norėjosi matyti pokario realybės rupumą, o matei arba perdėtą herojiškumą, kuriuo negali patikėti, arba verksmingumą, kurio negali suprasti. Norėjosi pajusti gyvenimo dramą. Įsigilinęs į istorinę medžiagą, amžininkų prisiminimus, pamačiau, kad tos dramos ten yra.
— Bet jei skaitėte, sakykim, partizanų memuarus, turėjote pamatyti, kad jie mąstė visai kitaip — to purvo nematydami?
— Iš tikrųjų juose galima aptikti ir purvo ir cinizmo, jei kalbėtume apie paprastų, eilinių partizanų prisiminimus. Manau, kad kai kurie dienoraščiai jau tuomet buvo nugludinti galvojant apie istoriją. Tačiau aš norėjau pavaizduoti žmogų, kuris gyvena tokiais košmariškais laikais, parodyti, kas įvyksta jo psichikoje dešimt metų praleidus po žeme, mirties akivaizdoje... Ką darysi. Aš su istorikais kalbėjausi, jie pritaria „Žalių“ matymui, tačiau mano, kad objektyvumui dar per anksti. Gal su šia knyga šiek tiek paskubėjau.
— Tačiau imdamasis šios temos nejautėte jokių skrupulų ir sentimentų?
— Aš nesuteikiu rašytojui misijos formuoti, auklėti ir puoselėti moralinį veidą. Tai mokytojų, tėvų pareiga. Rašytojas turi rašyti geras knygas ir dirbti su medžiaga, kuri jam įdomi. Antraip literatūra tampa nuobodžiu moralizavimu, dažniausiai atliekančiu priešingą vaidmenį.
Rašo drausmingai
— Kaip prieš rašydamas sukuriate savyje būseną, poetiškai vadinamą įkvėpimu?
— Kai rašai didelius kūrinius, įkvėpimo neverta laukti, nes taip gali ir nieko neparašyti. Žinoma, būna dienų, kai sekasi prasčiau, būna, kai sekasi geriau, tačiau kai dirbu, tai dirbu kiekvieną dieną. Būna dieninių ir naktinių rašymo periodų. Kai rašau pirmą variantą — ar pjesės, ar romano, dirbu naktimis. Nuo dvylikos iki septynių ryto — toks būna mano darbo laikas. O paskiau, kai redaguoju, keliuosi iš ryto ir važiuoju į savo biurą.
— Jums reikia atskiros erdvės rašyti ar tai išlikęs rudimentinis poreikis atsikelti ir eiti į darbą?
— Anksčiau dirbau namuose. Tačiau kai darbas ir namai — ta pati vieta, iš jų beveik neišeini. Kitas dalykas — rašydamas rūkau, o tai nėra malonu šeimai. Tačiau gerai ir tai, kad į darbą galiu ir nenuvažiuoti, nes esu pats sau viršininkas. Bet man malonu į jį eiti. Tiesa, keliuosi nelabai anksti, nes anksti ryte būnu nedarbingas.
— Ar sunku būti pačiam sau viršininku, ar kartais nesijaučiate nesvarumo būsenos? Ar kaip koks pianistas virtuozas turite užsakymų keleriems metams į priekį?
— Turiu pakankamai. Galiu priimti tik trečdalį ar ketvirtadalį pasiūlymų. Tačiau aš gyvenu ne iš knygų, jų man niekas neužsako, rašau pats. Nors laiko ir energijos tai reikalauja daugiausiai, tačiau nėra adekvačiai apmokama. Tad jeigu man užsako parašyti kokią pjesę ar kino scenarijų, knygą stumiu į šalį.
— Tad ar greitai sulauksime futuristinės knygos, kur Lietuva padaroma verta bausmės ir uždengiama gaubtu? Rodos, ją rašote jau kelerius metus?
— Kaip tik dabar ją ir baigiu. Iki Naujųjų metų turėtų pasirodyti. Jei jau praeities nemoku teisingai pavaizduoti, tikiuosi, kad bent ateitį pavaizduosiu teisingai. Jei ne — tai jau nežinau... (Šypsosi. — T.R.).
Trumpas dosjė
Marius Ivaškevičius (g. 1973 m. Molėtuose) — jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir dramaturgas, režisierius. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo spaudoje, bendradarbiavo Lietuvos televizijos kultūrinėse laidose.
1996 m. išleido pirmąją knygą — novelių rinkinį „Kam vaikų“. Vėliau parašė du romanus, nemažai esė ir kitų. prozos kūrinių. 1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Pjesė „Kaimynas“ laimėjo Naujosios dramos konkursą ir 2000 m. buvo pastatyta Vilniaus jaunimo teatre.
2002 m. už pjesę ir spektaklį „Malyš“ (pavadinimas ir rašomas rusiškai, išvertus reiškia mažylis), kuris paties autoriaus režisuotas Oskaro Koršunovo teatre, pelnė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją kaip geriausias lietuviškos dramaturgijos pastatymas Lietuvos teatruose. Ir pati pjesė yra dvikalbė, parašyta daugeliui iš mūsų įprastais rusų ir lietuvių kalbų dialogais, per dviejų šeimų istoriją pasakojanti apie dramatiškus tautai tremties ir okupacijos metus.
2004 m. išleista pjesė „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą Lietuvoje.
M.Ivaškevičius taip pat režisuoja filmus ir rašo filmų scenarijus. Nuo 1998 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Autoriaus kūryba jau versta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų, rusų, baltarusių, anglų ir kitas kalbas.