Turėtų būti šiek tiek keista, kai pagalvoji, kad prieš metus nė numanyti negalėjai, jog Renata egzistuoja šiame pasaulyje?
Marius: O štai prieš aštuonis mėnesius ėmiau ir sužinojau!
Renata: Buvau mačiusi Marių per televizorių, žinoma, kad buvau.
Marius: Ir vis dėlto nepažinai, kai pirmą kartą susitikome?
Renata: Nes buvai visiškai plikas. Neatrodei į ką nors panašus, juo labiau – į Jampolskį.
Marius: „Žmonėse“ perskaičiau interviu su Aleksandru Pogrebnojumi. Galvoju: Viešpatie, juk tai mano istorija! Aš su Renata susipažinau irgi „Absento fėjose“.
Renata: Stebuklinga vieta!
O aš maniau, kad tame klube užsimezgusios pažintys paprastai netrunka ilgiau nei viena naktis...
Renata: Ir man taip atrodė. Vaikščiojau į „Fėjas“ gal dvejus ar trejus metus ir visada maniau, jog tai – geriausia linksmybių, o ne draugysčių vieta. Nieko rimto čia negalima tikėtis!
Marius: Pasirodo...
Mariau, o ko tu ten atsivilkai?
Marius: Kad dabar prisiminčiau! Ėjau su kažkuo, išeidamas tarpduryje susidūriau su Renata. Mūsų pirmas susitikimas buvo labai trumpas.
Tarpduryje?
Marius: Ne, mes grįžome atgal į klubą.
Renata tau davė savo telefono numerį?
Marius: Taip ir pasakė: jei kitą dieną nepaskambinsiu, pasikeis telefono numerį.
Išsigandai? O kitą rytą išvis prisiminei, ką mergina iš „Fėjų“ sakė? Paskambinai jai?
Marius: Kai šitaip pasako, kur neprisiminsi?!
Panašu, Renata, numerio tu nepakeitei?
Renata: Neslėpsiu, laukiau skambučio. Susipažinome penktadienį, šeštadienį – tyla, paskambino sekmadienį.
Būtum tikrai pasikeitusi numerį?
Renata: Aišku, kad nebūčiau!
Paskambinęs Marius prisipažino, kas esąs?
Renata: Sužinojau, kai nuvažiavau pas jį į svečius.
Taip iškart?
Renata: Jis buvo su draugu, aš pasiėmiau draugę...
Marius: Keturiese virėme sriubą.
Renata: Kai jo draugas pradėjo rodyti „Žvaigždžių duetų“ vaizdo įrašus, supratau, kas tas plikis.
Pasirodo, jį matydavai scenoje?! Realiame gyvenime atrodė visiškai kitoks?
Renata: Visiškai!
Marius: Ten susivėlęs, čia – plikas (juokiasi). Iš tiesų tai buvo labai ūkiškas susitikimas, virėm sriubą, merginos atsinešė sūrių, alyvuogių, vyno.
Renata, juk turėjo būti neramu: garsenybė, vyras, jo namai...
Marius: Jai sunkiausia buvo pasiryžti apskritai ateiti į svečius. Kaipgi čia klostysis?
Renata: Jampolskis ar kitas vyras būtų, juk vis tiek neramu, kai pirmą kartą važiuoji į namus. Užtat draugę ir pasiėmiau.
Marius: Jei puls, draugė išgelbės (juokiasi). Visa tai – juokai, merginos iškart pamatė mūsų bohemą.
Ir vis dėlto tie, iš televizijos ar teatro scenos, mums atrodo kitokie... Aš bijočiau. Ne žmogaus, o to, kad santykiai gali nesusiklostyti, lūkesčiai – neišsipildyti...
Renata: Negalvojau apie tai.
Tik pamanykit, kokios narsios tos jaunos merginos!
Renata: Tai nebuvo pirmoji mano pažintis su garsiu žmogumi. Žinomas, nežinomas?.. Ne, tai juk neturi jokios reikšmės.
Marius: Reikėjo gerokai pasistengti, padirbėti, kad ją sudominčiau.
Ir kaip tu dirbai? Sakei komplimentus? Dovanojai gėlių?
Marius: Klausk Renatos, negaliu meluoti.
Renata: Gėlių pirmą kartą sulaukiau po pusantro mėnesio. Iškart paklausiau: „Tai ko prisidirbai?“
Draugauti pradėjote vėlų rudenį. Tuomet visiems dar atrodė, kad Marius verkia kur nors įlindęs į kampą dėl nepavykusių santykių, spauda nagrinėjo jo nesenų skyrybų su dainininke Ona Kolobovaite peripetijas. Pirmosios jūsų nuotraukos viešumoje pasirodė tik vasaros pradžioje. Kaip jums pavyko pasislėpti?
Marius: Spauda viską melavo, o aš ir nesistengiau, kad ji nemeluotų.
Renata: Mes nei slėpėmės, nei rodėmės...
Marius: Šiek tiek slėpėmės. Pameni, buvo baro „Marushka“ atidarymas. Visą vakarą praleidome atskirai, netgi atskirai išėjome. Tik tokios slėpynės vargina. Užtat sąmoningai drauge pasirodėme vienos vyninės atidarymo vakarėlyje. Labai daug nekalbėjome, kad išvengtume skambių antraščių: „Pristatė savo mylimąją“ arba „Jampolskis įplaukė į naują meilės uostą“ – visi poetai dabar.
Renata: Fotografai neužklupo, kai per Valentino dieną ėjome į filmą. Tik internete pasirodė komentarų, kad Marius į kiną vaikšto su Monika Linkyte.
Marius: Padėjau jai ruoštis atrankai į „Eurovizijos“ konkursą. Spauda beveik išvystė meilės istoriją...
Renata: Kvaila situacija – slapstysies, visi sakys, kad pasikėlęs Marius, pasipūtęs ir arogantiškas. Nesislapstysi, vis tiek bus blogai – sakys, kad reklamuojasi.
Tikriausiai nėra paprasta, kai baigiasi vieni santykiai, iškart pulti į kitus, naujus, atrodo, daug žadančius?
Marius: Būna, trenkia žaibas ir padaryti nieko negali. Sveikas protas nebeveikia, o atsargumas kažkur išgaruoja. Gyvenimas per trumpas, kad nemylėtum!
Dar anksčiau, kai buvome susitikę su Mariumi, jis tave labai gyrė, Renata. Sakė, kad jam gera, kad jaučiasi globojamas, prižiūrėtas, pavalgydintas, apipirktas. O juk ko daugiau vyrui reikia?
Marius: Anksčiau nemaniau, kad visi tie dalykai – tokie svarbūs. Oi, kaip suprantu dabar savo senelį! Jis sakydavo: kas yra gera moteris? Ta, kuri tavimi rūpinasi. Be jokios abejonės, rūpinimasis be meilės nieko nereiškia, bet jei dar ir myli! Buitis man yra svarbi, tačiau neturiu nei fizinių, nei dvasinių jėgų tuo rūpintis. Scenoje juk dirbi su sprogstama energija, o jos kiekis tavo kūne – limituotas. Užtat namo dažniausiai grįžti lyg išsunkta kempinė. Kartais Renata mane pavadina pensininku.
Renata: Arba iš skuduro vėl padarau žmogų (juokiasi).
Marius: O aš pūškuoju – puf, puf, puf, puf.
Ir jau sakai Renatai: „Į „Absento fėjas“ šiąnakt neisim“?
Renata: Nuo tada, kai susipažinome, ten buvom gal kokius du kartus. Pasenom...
Marius: Naminukai pasidarėme.
Renata, tau greitai dvidešimt šešeri. Tikriausiai tai – ne pirmieji tavo gyvenime rimti santykiai? Buvai ištekėjusi?
Renata: Ne.
Aktoriai yra gana bohemiška publika, pastebėjai?
Renta: Aš – irgi. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijuoju menotyrą.
Marius: Dėl to gerai suprantame vienas kitą.
Tikiuosi, nenusitempsi jos šokti į kurį nors televizijos projektą arba dainuoti „Žvaigždžių duetuose“?
Marius: Šokti ir aš neisiu niekada gyvenime! Žinau, kiek jėgų šokiai kainuoja Irūnai.
Renata: Kiekvieną kartą, kai susitinkame, ji rodo vis naujas ir naujas mėlynes...
Marius: Kai iš ne profesionalo mėgina padaryti profesionalą, traumų tikimybė – didžiulė.
Ir vis dėlto, Renata, ar esi pagalvojusi – ką tu jame radai?
Marius: Aš pats galvoju – ką?
Renata: Žmogų. Marius – labai nuoširdus.
Marius: O pats sau atrodau baisus zanūda. Tikrai – nieko ypatinga. Ką manyje galima rasti? O ji man sako: tu tik būk!
Renata: Nubundu iš ryto, pamatau Marių šalia ir diena šviesi.
Štai kaip būna: žmonės ima, susitinka ir tampa laimingi...
Marius: Aš jau visai rimtai maniau, kad man taip neatsitiks.
Renata: Kai susitikome, buvome labai atsargūs, tačiau tam, kas vyko tarp mūsų, negalėjome pasipriešinti.
Bijau apsirikti? Bijau suklysti? Bijau išsigąsti?
Marius: Vienas iš motyvų, kodėl ilgai nesirodėme kartu, ir buvo noras pamėginti. Kad neprisikalbėtume, nepadarytume skubotų išvadų. Išmėginome visas įmanomas atsargumo priemones. Jauti, kad tave tempia, bet nesileidi tempiamas. O paskui supranti: kam priešintis, jei žmogus tave traukia? Kai atsakiau sau į šitą klausimą, spyruoklė ėmė ir atsileido.
Renata: Kad ir kokia buvau atsargi, vieną dieną Marius man pasirodė šimtą kartų paprastesnis, nuoširdesnis už visus tuos vaikinus, kuriuos pažinojau.
Marius: Kai ji pamatė čiužinį, ant kurio miegojau draugo bute Žirmūnuose...
Renata: Tikrai pagalvojau: jau tas vaikinas tikrai nebus pasikėlęs.
Marius: Mes dar turėjome kino projektorių. Žiūrėdavome filmus ant baltos sienos. Tai buvo mano koziris (juokiasi).
Renata: Ne, tavo koziris buvo sriuba.
Tau tikrai norėjosi padaryti įspūdį, Mariau?
Marius: Netradicinį įspūdį. Juk ir ji buvo kieta mergina, turinti savo nuomonę.
Žinomam žmogui tikriausiai labai sunku susivokti: patinki dėl to, kad esi garsus, ar todėl, kad tiesiog patinki?..
Marius: Tai – kankinantis jausmas! O štai Renata man nė karto neleido suabejoti. Nė karto nepajutau, kad ji pataikautų, o, patikėkit, aš tai jaučiu.
Renata: Marius paprastas. Ir man tai labai patinka. Kartą pastebėjau, kad stovi išsitepęs veidą: „Mažiuk, tu purvinas!“ O jis man: „Negi dėl to tapau blogesniu žmogumi?“
Renata, sakei, kad studijuoji menotyrą. Kodėl pasirinkai tokią profesiją?
Renata: Nes nuo vaikystės mane traukė menai.
Marius: Ji tapo. Vieną dieną pareinu namo, žiūriu, molbertas. Nuo mūsų pažinties jau nutapė keturis paveikslus.
Gal tu ją įkvėpei?
Renata: Įkvėpė! Ypač – vieną.
Marius: Ji man nesakė, kad tapo. Tiesiog namuose pamačiau drobę ir pradėtą paveikslą.
Turėsi namuose tapytoją?
Renata: Kai manęs klausia, ką veiksiu baigusi menotyros studijas, turiu parengusi atsakymą: namie vaikus auginsiu.
Ak štai, kaip čia viskas rimta?!
Marius: Auginti vaikus yra labai sunkus darbas. Pats svarbiausias moteriai.
Renata, jau susipažinai su Mariaus sūnumi?
Renata: Jau senokai.
Marius: Vaikai mėgsta Renatą, gal jaučia, kad ji – lyg jų bendraamžė?
Suprantu, kad dabar Renata tave lydi į visus koncertus ir renginius?
Marius: Tikrai, ji dabar gyvena mano gyvenimą.
Renata: Aš dabar sunkiai įsivaizduoju, kaip Mariukas galėtų be manęs.
Marius: Aš pats neįsivaizduoju.
Nebūtų kas išlygina marškinius prieš einant į sceną?
Marius: Nebūtų kas prakaitą nuo kaktos nušluosto.
Mariau, tu kartais Renatos paklausi, ar jai gera?
Marius: Atsargiai mėginu... Tai, ką ji daro, yra labai sunkus ir atsakingas darbas. Mes abu dirbame tam, kad abiem būtų gera. Renata išmintinga moteris. Ji niekada man neleido pajusti, kad jos geri darbai yra lyg dovana, už kurią turėčiau atsilyginti.
Renata: Man tiesiog malonu.
Marius: Šito aš niekada nesuprasiu.
Renata: Kas gali būti maloniau, nei rūpintis žmogumi, kuris tau yra be galo svarbus?
