Devyneri metai Italijoje turėjo pakeisti tavo mąstymą?
Laiko atžvilgiu tiek metų – daug. Tai – antras mano gyvenimo etapas. Sakoma, kad iki aštuoniolikos metų būni vaikas, paauglys, jaunuolis. Paskui ateina brandesnis periodas, kai pats kuri savo gyvenimą. Būtent tą etapą pradėjau su žmona Asta Italijoje. Devyneri metai prabėgo greitai, įdomiai, atsirado daug patirties. Įvyko daug pokyčių. Italijoje reikėjo prisitaikyti, daug ko išmokti, perprasti vietos mentalitetą. Ten gimė mūsų vaikai. Rugsėjo viduryje Kajui bus aštuoneri. Eis į trečią klasę. Spalio 20–ąją Vėjui sueis treji. Mūsų namuose kalbama tik lietuviškai. Dėl daugelio priežasčių norime, kad vaikai mokėtų dvi kalbas. Siekiame, kad jų pasaulis būtų platesnis. Sakoma, kad kai žmogus bendrauja dviem kalbomis, smegenys sukasi dvigubai greičiau. Tikimės, kad jos dirbs greičiau ir suaugusių vaikų galvose (juokiasi).
Ir pats itališkus žodžius neužsikirsdamas beri?
Italų kalbą išmokau prie stalo – bendraudamas su komandos draugais. Kitų galimybių nebuvo, nes man skirta mokytoja mokėjo tik itališkai, nors sakė, jog kalba ir rusiškai, angliškai. Tačiau kai su ja pasisveikinau rusiškai, manęs nesuprato, o kai paklausiau angliškai, paprašė, gal galėčiau pakartoti lėčiau ir didesnėmis raidėmis (juokiasi). Supratau, kad šnekamąją kalbą išmoksiu ir be jos. Gal pasakau ką nors netaisyklingai, bet vietiniai giria, kad kalbu gerai. Dabar kai kurių itališkų žodžių pasiklausiu vyresniojo sūnaus. Kai reikia, Kajus man ir su gramatika padeda. Jo italų kalba geresnė nei mano, bet lietuviškai kalba su akcentu. Mažasis žiūri itališką televiziją, bendrauja su italais draugais, tačiau kol kas gal geriau moka lietuvių kalbą.
Didysis – problema. Jis ryte išeina į mokyklą ir ten pusdienį kalba tik itališkai. Grįžta namo, papietauja, pabūna su mumis, o paskui išlekia į kiemą ar treniruotę, kur vėl bendrauja itališkai.
Sūnus lanko, žinoma, futbolo treniruotes?
Nežiūrėkite į mane! Ne aš dėl to kaltas, o Italija (juokiasi). Aišku, vaikai Kajaus teiraujasi, ar aš esu jo tėtukas. Sūnui tai svarbu, aplink jį esantiems vaikams – taip pat. Kajui buvo gal pusšeštų, kai paprašė, kad nuvesčiau treniruotis. Įkalbėjau šiek tiek palaukti. Stebiuosi matydamas, kad jis gyvena futbolu. Man vaikystėje futbolas ar krepšinis buvo tik žaidimas su kiemo draugais. Grįžęs namo jį pamiršdavau. Kartais Kajus manęs kai paklausia, kas prieš pusmetį kokiose nors rungtynėse įmušė įvartį... Aš, aišku, neatsimenu, o jis pasako ir žaidėjo pavardę, ir kelintą minutę tai atsitiko! Būdamas jo metų tikrai nebuvau taip užsidegęs. Manau, kad tam įtakos turi gyvenimas Italijoje, aplinka. Ten nėra lengva pasirinkti kokį nors kitą sportą, nes visi šneka apie futbolą, tuo gyvena. Sportininkų nuotraukos ten – visur. Net mažasis ateina su žurnalais ir rodo juose tėtuką! Pažiūrėjus iš šalies, tai banalūs dalykai, bet man – svarbūs, šilti, nes tai – mano vaikų gyvenimas.
Taip, aš esu futbolininkas, bet tikrai neplanavau, kad ir sūnus tuo užsiims. Tai – jo pasirinkimas. Tėvai gali tik padėti, pastumti, paraginti. Mūsų su Asta tikslas – kad sūnūs užaugtų gerais žmonėmis, kad mums dėl jų nebūtų gėda.
Kiekvienas savo tėvus vertina savaip... Aš, nors ir kiek su mama būčiau, nors ir kiek ji pas mus viešėtų, išsiskiriu jausdamasis taip pat: kodėl su ja nepabuvau šiek tiek ilgiau.
Atrodo, kad sportininko gyvenimas – vienos treniruotės ir varžybos. Kiek galite skirti dėmesio šeimai?
Pakankamai daug. Italijoje šeimyna visada su manimi. Niekada nejutau bendravimo su ja trūkumo. Kai sezonas, iš namų išeinu į treniruotę, kaip kiti žmonės į kitokį darbą. Ryte vakare esu pasiruošęs būti su žmona, vaikais. Mažiau galiu skirti laiko, kai rungtyniaujame ar kai vasarą jie išvažiuoja atostogauti į Lietuvą.
Šiemet penkis mėnesius rungtyniavau Ispanijoje. Ten gyvenau vienas. Pajutau, kad po tiek metų su šeima, pripratus prie rutinos, vienam gyventi nėra lengva. Man namiškių trūko. Pajutau, kad ir manęs atžalos ilgėjosi.
Gyvendamas atskirai supratau, kaip jaučiasi mano mama, kurią išvažiuodamas gyventi į Italiją palikau vieną Lietuvoje. Pajutau, ką reiškia išsiskirti su vaikais… Kai abu sūnūs apsikabina, nori vienas už kitą suspausti stipriau, nors sakoma, kad vyrai neverkia, bet laimės ašarų neišeina sustabdyti. Tokiomis akimirkomis suvoki vaikų šilumos, meilės, šeimos svarbą. Kokie tie dalykai iš tikrųjų reikšmingi. Tai – nuostabu.
Vedei labai jaunas?
Su Asta mes – buvę bendraklasiai. Nemažai esame pažįstami. Devyniolikos pradėjome draugauti, prieš aštuonerius metus susituokėme.
Viengungiško gyvenimo visai nespėjai patirti?
Augau su mama. Po mokyklos pradėjau draugauti su Asta ir už rankyčių, gražiai, iškeliavome į Italiją (juokiasi).
Kartais juokauju, kad vienas nemokėčiau gyventi. Gal dėl to, kad jaunas įsimylėjau, visada jaučiau turintis būti už ką nors atsakingas. Mama mokė, kad reikia būti jai atviram. Toks ir užaugau. Ji mane išmokė, kaip reikia gyventi, elgtis, džiaugtis. Už tai mamai pasakyti „ačiū“ yra labai mažai. Ji – svarbiausias mano žmogus.
Ne kiekvienas mamai skiria tiek gražių žodžių!
Kiekvienas savo tėvus vertina savaip... Aš, nors ir kiek su mama būčiau, nors ir kiek ji pas mus viešėtų, išsiskiriu jausdamasis taip pat: kodėl su ja nepabuvau šiek tiek ilgiau. Keistas jausmas, bet jis mane kaskart aplanko.
Kai su Lietuvos rinktine žaidi Kaune, ji atvažiuoja pažiūrėti?
Į varžybas beveik niekada nevažiuoja. Rungtynes žiūri per televiziją ir išgyvena dėl manęs – kaip ir kiekviena mama…
Žmona, sūnūs tarp žiūrovų, matyt, būna nuolatos?
Daugelis mano kolegų pasakoja, kad juos vaikystėje tėčiai vedėsi žiūrėti futbolo. Aš negaliu to padaryti, nes žaidžiu pats. Kartais Kajus į rungtynes ateina su draugais, kitų futbolininkų žmonomis ir vaikais. Mūsų Vėjas dar ne toks entuziastingas žiūrovas. Be to, tuo metu, kai mes Italijoje trečią valandą popiet žaidžiame, jis dažnai miega. Todėl ateiti į stadioną ne visada gali ir žmona. Tačiau matau, kaip mylimas žmogus išgyvena dėl manęs.
Kaip jūs Italijoje įsikūrę?
Ten turime gražius namus. Gyvename tarp Brešos ir Bergamo miestų prie vieno giliausių Europoje Iseo ežero. Nuostabiame, nedideliame miestelyje. Tai patogi vieta viskam: tiek Milanui, tiek Venecijai aplankyti ar nuvažiuoti į kalnus. Viskas aplinkui! Ten atsidūrėme atsitiktinai: kadangi kelerius metus rungtyniavau Brešos klube „Calcio“, apkeliavau daug apylinkių. Su Asta atradę, ta vieta susižavėjome. Dabar ten esame laimingi. Tačiau nežinome, kaip bus rytoj. Turime būstą ir Vilniuje, bet čia praleidžiame tiek mažai laiko, kad net nevadiname jo namais. Grįžus norisi aplankyti Panevėžyje gyvenančius tėvus. Vilniuje nėra kada būti.
Ten matote savo ateitį?
Ir draugai, ir artimieji dažnai klausia, kaip bus, kaip gyvensime toliau. Yra neabejojančių, kad liksime Italijoje. Aš sakau, kad negali spjauti į vandenį, kad niekada negali sakyti „niekada“. Negali žinoti, kaip kas susiklostys rytoj. Amžinai futbolininkas nebūsiu – nežinau, ką veiksiu baigęs karjerą. Šiandien esame apsisprendę gyventi ten. Kajus eis į trečią klasę. Jei aš ten liksiu dar penkeriems metams, jis bus aštuntokas. Nebus paprasta imti ir pervažiuoti į Lietuvą. Gyvename ne vien šia diena – ir pamąstydami apie rytojų, bet nesame visiškai garantuoti, kaip bus iš tiesų.
Itališka kasdienybė jums jau labiau pažįstama nei lietuviška?
Pradėkime nuo italų vėlavimo (juokiasi). Anksčiau sakydavau, kad penkias minutes vėluojančio žmogaus galiu palaukti, bet jei jis nepasirodo dešimt, turės manęs ieškoti kitą kartą. Dabar jei jis vėluoja penkiolika minučių, pagalvoju, kodėl gi neprisėdus išgerti kavos. Iš tiesų aš jos negeriu, tai tik italų posakis. Supratau, kad tos minutės nieko nepakeis.
Kasdienis gyvenimas neįsivaizduojamas be maisto. Itališka virtuvė – viena geriausių pasaulyje. Tačiau negaliu sakyti, kad lietuvių nekokia. Italų patraukli, skani, gera savo paprastumu. Kadangi esu sportininkas, valgau tam tikromis valandomis tam tikrą maistą. Kartais taip norisi atsipalaiduoti nuo tos rutinos ir pagyventi paprastai! Kadangi esu profesionalas, greitai suprantu, kad „kaip visi“ gyventi negaliu. Turiu į savo darbą žiūrėti atsakingai.
Anksčiau sakydavau, kad penkias minutes vėluojančio žmogaus galiu palaukti, bet jei jis nepasirodo dešimt, turės manęs ieškoti kitą kartą. Dabar jei jis vėluoja penkiolika minučių, pagalvoju, kodėl gi neprisėdus išgerti kavos.
Pasiilgstate „normalaus“ žmogaus gyvenimo?
Keistai nuskambės, bet esu normalus žmogus! Kas nors sakys, kad gerai apie save galvoju. Esu girdėjęs įvairių kalbų… Kartą pamačiau pažįstamą, su kuriuo anksčiau esame drauge žaidę, ir priėjau pasisveikinti. Jis nustebo: sakė girdėjęs, kad esu žvaigždė, su niekuo nebendrauju. Iš tiesų, kiek galiu, tiek bendrauju. Gal kartais prabėgi pro ką nors nepastebėjęs. Tačiau tikrai ne specialiai!
Italijoje futbolininkas yra daugiau nei krepšininkas Lietuvoje. Tai reikia patirti ir suprasti. Taip, aš žaidžiu futbolą. Tai mano darbas. Tik tiek. Daugiau esu šeimos žmogus: vyras, tėvas. Kasdien atlieku tas pačias pareigas kaip kiti: einu į parduotuvę, vakarieniauju, žaidžiu su vaikais. Gyvenu taip pat, kaip ir kiekvienas iš jūsų. Nedarau nieko keisto, tad kodėl turėčiau būti kitoks? Todėl manau, kad esu normalus (juokiasi). Kodėl turėčiau būti išskirtinis? Manau, kad dar nieko nenuveikiau šiame pasaulyje. Turiu galvoje ne sporto pasiekimus. Medalis yra niekas prieš žmones. Man įdomūs labdaros, paramos projektai, nes juose dalyvaudami jaučiame širdimi. Tai turi rūpėti kiekvienam. Visi turime suprasti, kad mūsų ateitis – vaikai. Tokie dalykai iš tiesų yra svarbūs. Taip, reikia džiaugtis ir sporto pasiekimais, bet tai tuo ir baigiasi. O pasaulyje dėl to niekas nepasikeičia.
Kai esi žinomas, ir nenorėdamas atsiduri dėmesio centre. Tai įpareigoja?
Esi labiau pastebimas, todėl iš tavęs gali pasišaipyti, o gali ir išaukštinti. Italijoje, jei gražiai apsirengsi, gali būti pagirtas, važiuojantis aplamdytu automobiliu sulauksi pajuokos, kad gaili pinigų jo remontui. Esi žmonių dėmesio centre. Tačiau nebūtinai pats kreipi į tai dėmesį. Visur yra žmonių, kurie dalyvauja kokiame nors projekte dėl to, kad būtų pamatyti, pastebėti. Ir gerai. Tačiau aš to nenoriu. Esu priverstas būti pastebimas dėl savo darbo. Stengiuosi, kad žmonės suprastų, jog dėl to, kad esu atpažįstamas, nesu kitoks. Kartais tėvas už atžalą prašo autografo, nes vaikas nedrįsta. Kai pradedu su jais bendrauti, būna nustebęs ir sūnus, ir tėvas. Bandau įteigti, jog esu įžymus ne todėl, kad toks noriu būti. Esu toks pat kaip kiti nematomą darbą dirbantys žmonės!
Jei tavo sūnus taps futbolininku, nebus keista. Tačiau kodėl šį sportą pasirinkai tu?
Tiesiog pirmiausia mane su draugu mama nuvedė į futbolo treniruotes. Mums labai patiko ir kurį laiką neturėjau minties apie kitokią sporto šaką, nors kieme nemažai žaidžiau ir krepšinį – šis žaidimas man taip pat patiko. Buvo gyvenime momentas, kai galvojau, kodėl ne jį pasirinkau: gal būčiau geresnis krepšininkas nei futbolininkas. Tada mane sustabdė mama. Patarė tęsti tai, ką esu pradėjęs. Paauglystėje aplink buvo daug visokių vaikų, daug įkandimų – galvojau, kam man to reikia, dar galiu viską pakeisti pasirinkęs kitokią veiklą. Mama matė, kad man sunku, bet sakė, kad galbūt tie žmonės, kurie šiandien kanda, kada nors prašys mano pagalbos. Taip ir atsitiko. Aš atsimenu daug ką, bet stengiuosi nelaikyti pykčio…
O futbolas liko mano darbu. Daug kas graužiasi, kodėl to nedarė, kodėl nepasisekė. Sporte – daug niuansų. Reikia ir sėkmės. O kai darbas ir sėkmė eina greta, pasiekiama gerų rezultatų.
