Indija. Išgirdusi šį „vardą“ šypsausi. Jūs galbūt susirauksite. Abejingų retai pasitaiko. Manau todėl, kad ši šalis atskleidžia sakraliausius ir gyvuliškiausius žmogaus pradus. Skausmą, skurdą, žiaurumą atsveria šypsenos, maldos ir giliausias tikėjimas, jog ši žemė – laikina, šis kūnas – laikinas, mes pakeliui į amžinybę, į laimę, į laisvę.
Indijos neverta vertinti turisto akimi ar nosimi. Joje gyva neregimoji – sakralioji gyvenimo plotmė, todėl vykstame čia vėl ir vėl, ir vėl.
Vėl čia. Vedama vidinio ieškotojo, kuriam rūpi toji amžina būtis, amžinas žinojimas, amžina palaima. Visgi, savęs beieškant, retoms progoms pasitaikius, pasidairiau ir po kvapų „virtuvę“.
Centrinė Indija, Hyderabad‘as. Perlų miestas. Gidai aprašo žymų Charminar‘o turgų – kvepalų ir perlų centrą. Vykstame. Širdyje numanau ko tikėtis, visgi, o gal?! Labai atkakliai sukamės po turgų, po rajoną iki kol sutemsta, klausiame, ieškome grynuolių. Žinau, kad turistams siūlomi sintetiniai pakaitalai, kurie vadinami „natural“ (natūralus), „pure“ (grynas) vardais, bet viliuosi, kad po prekystaliu bent vienas prekeivis turi išties „pure perfume oil“ (aliejiniai kvepalai), gal net „atar“/„itr“ (senoviniai tradiciniai aliejiniai kvepalai – distiliatai), ar bent „sandal powder“ (santalo miltelių).
Globaliame sintetikos kontekste ir pardavėjai yra įtikėję, jog prekiauja natūraliais eteriniais aliejais bei natūraliais parfumeriniais aliejais, kuriuos perka iš fabrikų. Manau, jie nežino, jog fabrike yra visiškai normalu į natūralų eterinį aliejų įpilti sintetinto – atpiginti, „pagardinti“. Man patinka girdėti: „Madam, this is natural, pure essential oil“, patinka dėkoti ir ieškoti toliau. Ieškoti nosimi, ne tik akimis. Buteliukai gražūs, kvapai įspūdingi, nors ir sintetinėmis „uodegomis“, nuotraukos iškalbingos.
Piečiau, Mysore. Šilčiau visomis prasmėmis: ir geografiškai, ir mes artėjame prie grynuolių. Patekome į šeimos manufaktūrą, kur moteris užsuka smilkalų masę ant bambukinio pagaliuko. Kibią masę gamina iš anglies miltelių, sumaišytų su migdolų aliejumi, vandeniu, frankincenso (kvapiosios bosvelijos) dervos milteliais ir eteriniu aliejumi; smilkalai išbaigiami kočiojant santalo medienos milteliuose. Tobula. Jeigu eterinis aliejus išties natūralus, o ne gamyklinis „mišinukas“.
Renkantis medienos, dervos, prieskonių smilkalus galima aptikti išties „pure“, o štai gėliniai smilkalai dažniausiai bus kvepinti tais gamykliniais „eterinių aliejų“ mišinukais. Geri švieži smilkalai turi būti „lankstūs“, o štai pasenę lūžta, – paaiškina vietinis.
Pasisekė. Patekome į augalų apdirbimo manufaktūrą. Joje gamina: kokosų drožles, kokosų aliejų, alavijų sultis ir distiliuoja gėlių konkretus (konkretai yra tarpinė trapių žiedų būsena su vaškais ir priemaišomis; vėliau jie apdorojami tirpikliu ir virsta parfumeriniais grynuoliais – absoliutais – pačiomis prabangiausiomis visomis prasmėmis kvapiosiomis substancijomis).
Būtent konkretai, jų kvapas, spalva, gaminimo vieta ir darbuotojai, davė suprasti, kad grynuolius aptikome. Štai taip, paprastais aparatais distiliuojami kvapūs, trapūs tuberozų, jazminų žiedai. Šioje manufaktūroje jie „pure“. Ar tokie liks pavertus juos absoliutais, ar susimaišys su sintetiniais pakaitalais, priklausys nuo pirkėjo. Vakarų parfumerijos „liūtai“ superka negausius tokių grynuolių lobius ir naudojas išties brangiems, natūraliems, tiksliau vėlgi pusiau natūraliems, kvepalams gaminti.
Pietūs. Nesuskaičiuojama galybė prieskoninių augalų, svaiginamo kvapo gėlių, medžių žiedų, dervų, augalų šaknų – Keralos regionas Indijos pietuose aprūpina visą Indiją, iš jos ir pasaulį prieskoniais, kvapų gurmanus net retais aliejais, rytietiškais senoviniais kvepalais – atarais. Rytų kvapus vertinantiems patariama ieškoti tokių brangenybių, kaip hinna, čampaka, jazminaičiai, tuberozos, lelijos, lotosai... Jų atarų, pudrų ar hidrolatų. Santalu, frankincensu ir čampa kvepiančių smilkalų.
Nesunku rasti ir santalų medienos drožlių, kuriomis galėsite kvepinti rūbų ir knygų lentynas.
Indijoje galima įsigyti vieno brangiausių – tauriausių pasaulio prieskonių – šafrano. Kardamonas, cinamonas, ciberžolė, muskatas, pipirai, arbata, kumynas, imbierai... Vyriškų kvepalų akcentai – pačiulė, santalas, vetiverija. Čia visko apstu. Oras pritvinkęs saldaus kvapo, sumišusio su prieskoniais ir dulkėmis.
Visgi... klastočių neišvengsime. Ypač perkant smilkalus, aliejus. Šių dienų Indijoje tikras iššūkis rasti natūralių smilkalų. Netikite? Net šventyklose parduodami yra mirkyti sintetiniuose aliejuose. Žinoma, vietiniai tvirtai laikysis savo, neva tai visiškai natūralūs, juk jie nežino ką gauna iš gamyklų, kokio „aliejuko“ lašina į minkomą smilkalų masę, kurią guvios moterų rankos užvynioja ant bambukinio pagaliuko. Gražūs buteliukai, juose pramoninėmis gėlėmis kvepiantys lotosai (tikras lotosų aromatas toli gražu neprimena kvapių gėlių), atstumiančiai saldūs jazminai (nes irgi sintetinti).
Prieskoniai maistui kaip ir visur turi kokybinius lygmenis. Vienur cinamono milteliai gauti malant atliekas, dažnai sumišusias su šiukšlėmis, kitur – sveikas tvirtas cinamono lazdeles. Tik jūsų receptoriai ir jausmas padės atsirinkti.
Apsigauti bijančiam vakariečiui rytuose nėra kada snausti, budrumas turi būti normali būsena. Arba... pasiduokite kvapiam indiškam vėjui ir tiesiog skriekite žaliuojančiais laukais, didmiesčių dulkėmis, kalnų viršūnėmis nesiekdami atrasti grynuolių. Indijoje, kaip ir indiškuose tekstuose – materiali tikrovė persipina su neregimąją ir virsta vientisa „čia ir dabar“ būsena. Ji palaiminga.“