„Nieko neatsitiks, jei šiek tiek pavaikščiosiu apsimuturiavusi“, – numoja ranka. Trankių vakarėlių Marta atsisakiusi jau seniai. „Kiti gali, bet man iškart atsiliepia balsui. Fiesta, paskui kitą rytą nekaip jautiesi. Yra dainininkų, kurie gali audringai praleisti visą naktį, o kitą dieną eiti į sceną. Aš – ne. Dainavimas įspraudžia į tokius rėmus ir priverčia gyventi tvarkingai, padoriai“, – nusikvatoja.
Kartais – ir sočiai: visą gruodį prieš baigiamąsias „Triumfo arkos“ laidas Marta prie stalo neribojo apetito. „Valgiau, kiek norėjau ir ko norėjau. Man lengviau dainuoti, kai šiek tiek papilnėju. Tada jėgų atsiranda. Kai kurios arijos reikalauja daugiau mėsos“, – paaiškina. Ant svarstyklių kasdien nestodavo, užlipo tik pasibaigus televizijos projektui. „Keturi kilogramai prisidėjo“, – šypsodamasi beveik šnabžda į ausį. Mintyse nekuria planų, kaip reikės su nepageidaujamais kilogramais kovoti, – palauks premjeros ir pavasario. O tada... Tada ateis laikas pagaliau po kelerių metų pertraukos praverti sporto klubo duris. Žada sau tai jau kuris laikas. Anksčiau itin aktyviai sportavusi (per savaitę keturis kartus liedavo prakaitą), prieš trejus metus liovėsi. Ir vėl pašnibždomis išduoda: „Gėda prisipažinti: draugavau su berniuku, kuriam buvo pavydu, kad aš dažnai einu į sporto klubą. Mažinau mažinau apsilankymų kiekį, kol visai mečiau.“ Meilė baigėsi, įprotis nesugrįžo.
Teko išgirsti nemažai kritikos (ko vertas vien Dalios Ibelhauptaitės įvertinimas „naivi durnelė“?) ir kolegų į akis išrėžtų žodžių, kad dainavo blogai.
Malūnas su vaiduokliais
Nieko keista, kai operos solistė tvirtina negalinti gyventi be dainavimo. „Ir dar be vienkiemio“, – nepamiršta pridurti. Jei tik leidžia dienotvarkė, Marta kas vakarą suka automobilio vairą tėvų namų link. Vieta, į kurią atsikėlė sulaukusi vos pusantrų metų ir kur užaugo, verta atskiro pasakojimo. Gamernės vienkiemis – greta Nemenčinės, ant Bezdonės upės kranto. Kadaise šios apylinkės miškuose medžiojo Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, jau tada kūrėsi Bezdonių dvaro palivarkas, veikė malūnas, o sovietmečiu vaizdingoje vietoje buvo iškasta ir įrengta slėptuvė aukščiausiems šalies vadovams, jei kiltų karas... Itin slapto objekto viršininko buvo paskirtas Martos tėtis, ką tik su didžiuoju sportu atsisveikinęs tarptautinės klasės sporto meistras, irkluotojas Danielius Lukošius. Atsivežė ir ukrainietę žmoną Tatjaną, taip pat buvusią sportininkę, bei viena po kitos pasaulį išvydusias dukras. Martos ir Ievos dienos bėgo gamtoje: „Mes atrasdavome, ką veikti – gatvės niekada netrūko. Kartais tėtis leisdavo pasikviesti klasės draugų ir į slėptuvę. Geriausia įrengta žaidimų aikštelė... Įsivaizduojate, juk ten buvo ministrų posėdžių kabinetas, medicinos punktas, įvairių radijo stočių, krūvos žemėlapių...“ Buvo atstatytas ir senasis malūnas, jame įrengta poilsiavietė. Malūno sienos naujos, bet, atrodo, vaiduoklių liko: „Visai neseniai tik tame pastate pirmąsyk miegojau. Baugoka.“
Į tėvų namus grįžti gena ir augintiniai. Vos Marta išlipa iš automobilio, iškart apipuola visas būrys – septynios katės ir šuo. Dar du šunys pririšti. „Aš esu viso šio žvėryno kaltininkė“, – paaiškina. Visi gyvūnai priklydę ar buvusiems šeimininkams tapę nereikalingi, o Martos surasti ir parnešti namo: „Tikrai nevaikščiojau ir nerankiojau iš pakampių, kažkaip patys pas mus atėjo.“ Jie gyvena lauke, o namuose karaliauja visų numylėtinė Prinčipesa.
Nesibaigiančios perklausos
Muzikos mokykla Martos gyvenime atsirado labai paprastai – kitokių būrelių vaikams Nemenčinėje paprasčiausiai nebuvo. Todėl jos sesuo pradėjo mokytis groti pianinu, o Marta – smuiku (beveik po dešimtmečio į muzikos mokyklą patraukė ir jaunėlis brolis Julius – jis grojo klarnetu). Pati išsirinko muzikos instrumentą pareiškusi, kad smuiką lengviau nešiotis negu pianiną. „Toks buvo penkiametės supratimas. Aštuonerius metus tampiausi smuiką, o sesuo – tik natas“, – juokiasi. Paskui seserį anksčiau laiko nuėjo ir į mokyklą. „Viešėjau pas giminaičius Klaipėdoje, grįžau namo, o sesers nėra – mokykloje, – prisimena. – Aš į ašaras – taip pat noriu. Priėmė ir mane, pusantrų metų jaunesnę. Sėdėjau su Ieva viename suole. Ji buvo mano asmens sargybinė (sesuo Ieva Lukošiūtė–Stanikūnienė, vadovaujanti Antidopingo agentūrai, neseniai apgynė biomedicinos mokslų daktarės laipsnį).“
Pirmosios vokalo pamokos – Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. Svajojo apie estradinį dainavimą, todėl kai buvo pasiūlytos klasikinio vokalo studijos, tik pasipiktino – kokia dar opera? Tačiau mamai, sužavėtai šios idėjos, pavyko perkalbėti. O paskui jau viskas ėjosi lyg iš rašto – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, studija Operos ir baleto teatre.
Noro mesti dainavimą nė nebuvo kilę. Tik bandymu suderinti kelias veiklos sritis Marta vadina kelių mėnesių darbą Vilniaus miesto savivaldybėje. Biurokratės karjera nesužavėjo: vyresniajai specialistei buvo patikėta vaikščioti po savivaldybės dangoraižį ir rinkti spaudus reikiamuose dokumentuose. Gyvenimas – dar griežtesnis nei operos solistės, būtina sėdėti darbo vietoje nuo numatytos darbo dienos pradžios iki pabaigos. Minučių tikslumu. Nėra darbo? Pakilti nuo kėdės negalima ir tada. „Prisipažinsiu, buvo savaičių, kai ištisas valandas tik drožiau pieštukus“, – nutęsia. Vienintelė pramoga – intrigos, kai kolegai grįžus po pietų „su kvapeliu“ kas nors suskubdavo rašyti skundą, atvykdavo speciali komisija tikrinti girtumo. Marta pabėgo po kelių mėnesių. „Supratau: jei taip gyvensiu, galiu kad ir šiandien mirti – nieko gyvenime nebeatsitiks.“
Iškart atsisakė patogaus saugumo, kurio siekiant dainininkės karjeros – tiek mažai. „Perklausos, peržiūros, nesėkmės, kas nors dar stumteli. Kauniesi ir kauniesi. Būna akimirkų, kai nesinori dainuoti. Ištisus vakarus praverkiu, o ryte atsikeliu ir vėl einu... dainuoti. Neseniai buvo toks momentas: smarkiai gavau per nosį. Intrigų niekur nestinga. Tačiau paskui kažkaip viskas palankiai susidėliojo.“ Kai apie tai prabyla greta esant tėčiui, šis nepraleidžia progos papasakoti anekdoto apie dainininką, kuris lakstė iš perklausos į perklausą, kad net sulaukęs pasiūlymo dainuoti už padorų atlygį tik tarstelėjo: „Negaliu, tuo pat metu man perklausa.“ „Tai mėgstamas tėčio anekdotas“, – šypsosi Marta.
Kai įnoringas likimas padovanojo sėkmę – trečiąją vietą televizijos projekte „Triumfo arka“, negali per neatsargumą praleisti antrosios: rengiasi operos „Figaro vedybos“ premjerai.
Išbandyti save
Marta tik trauko pečiais paklausta, kodėl kadaise susiviliojo išmėginti jėgas grožio konkursuose. Du sykius dalyvavo gražiausios Lietuvos merginos rinkimuose: 1996–aisiais tik pabandė, 1997–aisiais buvo išrinkta Mis publika, taip pat konkurse „Mis Vilnius 1997“ tituluota pirmąja vicemis, atstovavo Lietuvai „Queen of the World“. „Tuo metu grožio konkursai buvo labai populiarūs“, – nurodo vienintelę priežastį. Ypatingo susidomėjimo ja tada nekilo. Už avantiūrizmą daugiau piktų žodžių sulaukia dabar, kai paminimas šis biografijos faktas. „Kas čia per gražuolė, mano šuo gražesnis“, – tokių komentarų interneto erdvėje prisiskaitė iki valios. Sako, kad dabar nė varu niekas nenuvarytų į grožio konkursą ir tikrai neketina ištekėjusi rungtis gražiausios ponios rinkimuose...
Avantiūrizmas tiesiog kraujyje. „Norėjau išbandyti save“, – aiškina paklausta, kodėl išėjo į „Muzikos akademijos“ sceną. Čia laukė krūva nusivylimų („Ne tas lygis“). Tačiau nenutyli priekaištų ir sau: „Buvau nepasirengusi, nemokėjau dainuoti pagal fonogramą. Gauni kūrinį vakare, kitą dieną dainuoji tiesioginiame eteryje. Prisimenu kaip siaubą – išeinu į sceną, o akyse temsta. Aš netingiu dirbti. Mėgstu dirbti, kad dainuočiau ir būčiau užtikrinta.“ Dainininkės vardą ir pavardę labiausiai tada išgarsino apsižodžiavimas su Rūta Ščiogolevaite. „Išpūtė televizija“, – tvirtina. Taip, nesutarimų būta, bet jos abi ir išsiaiškino dar tada, kai nebuvo nukreiptos kameros: „Mums abiem paskui buvo nelengva.“ Į „Triumfo arką“ skatino eiti noras atsikratyti po pirmojo televizijos projekto likusio šešėlio. „Kaip reanimacija“, – trumpai įvertina ir džiaugiasi, kad antrasis blynas nebuvo toks prisvilęs. Greičiau – gardus. Nors teko išgirsti nemažai kritikos (ko vertas vien Dalios Ibelhauptaitės įvertinimas „naivi durnelė“?) ir kolegų į akis išrėžtų žodžių, kad dainavo blogai. „Prie visko pripranti“, – reziumuoja. Televizinės avantiūros ir padėjo užsiauginti storą odą.
Laukiant princo
Pokalbis pasisuka apie sėkmę, apie tą paukštę, kurią nutvėrus už uodegos reikia kuo smarkiau įsikibti. Kol kas karjera klostosi tarsi pagal... natas. Dar pradėjusi studijuoti, mintyse apskaičiavo, kad į didžiąją sceną būtų laikas išeiti sulaukus dvidešimt devynerių. Taip ir įvyko – pernai debiutavo Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“. „Angeliukas išvairuoja. Nedavė – dar neatėjo laikas. Davė per vargus – reikėjo, kad pasistengčiau“, – dėsto gyvenimo tiesas. Dėkinga tėvams, kurių pagalba leidžia pasinerti į dainavimą ir negalvoti, kaip sudurti galą su galu.
O kas laukia netoli teatro įsigytame bute (čia lieka nakvoti, kai kelionė iki tėvų namų atrodo pernelyg varginanti)? „Kol kas esu viena, – nutęsia lyg liūdnai, lyg kiek teatrališkai. – Yra kas patinka. Gal ilgainiui kas nors ir susidėlios.“ Kad prisipažinimas nesibaigtų tokia liūdna gaida, prisimena, kaip lygiai prieš metus vienas vaikinas pasidalijo sumanymu, jog vasario pabaigoje jiedu eis į koncertą. „Stop“, – mintyse pasakė sau Marta. „Pagalvojau: jei jis jau suplanavo, kur mes eisime, gal jau susidėliojo mintyse, jog birželį kelsime vestuves... Atia“, – prisimena nesėkmingą pažintį. Jos taip lengvai nesuvaldysi. Nors pati tikina neseniai pajutusi norą būti ne viena. „Nesutinku aš to savo princo“, – koketiškai atsidūsta. Bet, net neabejoja, ateis laikas ir jam.
