Martynas buvo pastebėtas paties princo Charleso, išreiškusio pageidavimą atvykti į Martyno repeticiją – tai davė impulsą būsimai vaikino šlovei. Martynas prisimena jaudinančią susitikimo akimirką. „Studijos sienos buvo su langais, todėl pamačiau visą svitą, einančią durų link. Suprantu, kad netrukus reikės atsistoti ir pasisveikinti su princu. Visas kūnas virpa iš jaudulio. Bet kai tai įvyksta, viduje gera ir šilta.“
Klausant tokių istorijų galima pamanyti, jog šis vaikinas – iš turtingos ir galingos šeimos, galėjusios jam nupirkti mokslus Londone esančioje Karališkoje akademijoje. Tačiau buvo visiškai kitaip. Martynas tėčio neturėjo, augo tik su mama, o akordeonu pradėjo groti tik dėl to, kad šeima negalėjo įpirkti jo išsvajoto pianino. Muzikanto dvasia buvo užprogramuota jo kraujyje. Šeima skatino vaikiną kuo daugiau groti ir net atleisdavo nuo ūkio darbų. Todėl laidos metu Martynas prisiminė tetos išsakytą frazę, padėjusią jam suprasti, jog duonai sau užsidirbs tik iš muzikos: „Grok, nes mėšlo kabint nereikės.“
Šiaulių miesto savivaldybė jam nupirko profesionalų instrumentą, o viena įmonė net išleido į mokslus Anglijoje. Ir baigęs dvylika klasių jaunuolis pakėlė sparnus į Londoną, į kurį atvykęs pajuto, kad lengva nebus. „Londone buvau niekam nereikalingas. Tada supratau, kad maža šalis, niekam tu neįdomus, groti taip pat nebemoki. Visa tai gniuždė. Būdavo tokių momentų, kai trankydavau kumščiais į sieną, apimtas isterijos. Nuo tokio didelio darbų kiekio ir tokio mažo rezultato.“
Martynas nesuprato ir kalbos, nors rodės, kad ją moka. Namuose paguodos taip pat nebuvo. Jis gyveno toli nuo Karališkosios akademijos, todėl atidirbus sunkią darbo dieną akademijoje, nešinas savo instrumentu jis dar ilgai važiuodavo namo, kur turėdavo atgauti jėgas. Tačiau besinuomodamas pigiausią kambarį lietuvių šeimoje, susidūrė su šeimininkų alkoholizmu. „Būdavo tokių momentų, kai pirmadienį ryte eidamas į akademiją turėdavau perlipti ant žemės gulinčių visiškai nusigėrusių žmonių kūnus. Kurie buvo tokie girti, kad, rodos, negyvi. Ir tai matyti toli nuo namų esančiam aštuoniolikmečiui buvo labai sunku.“
Tačiau visi blogi dalykai baigiasi. Ledai ėmė tirpti, o atkaklus Martyno darbas jį atvedė iki kiekvieno muzikanto svajonės – jis gavo princo Charleso jam skirtą laišką. „Ten buvo parašyta, kad mano repeticijų studijoje apsilankys princas, o apie tai pasakoti niekam negaliu, konfidencialu. Aišku, nesusilaikiau ir pasakiau savo artimiesiems, kad susipažinsiu su princu. Turėjau išmokti visą galybę protokolo taisyklių. Pavyzdžiui, negali pradėti pokalbio pirmas, tiesiog atsakinėji į princo klausimus ir nieko neklausinėji.“
Tačiau tai buvo tik pradžia. Vėliau Martynas buvo pakviestas į princo Charleso organizuojamą labdaringą renginį. Didysis lūžis įvyko jam grojant „Classic FM“, kai jis buvo pastebėtas kitos karališkosios šeimos narės.
