Argi ne keista: knygą baigei buvusiame vienuolyne. Tarsi koks atsiskyrėlis...
Po šiais skliautais dirba mūsų prodiuserių kompanija „TV manija“. Kurį laiką turėjau čia netgi atskirą kabinetą – celę, kur stovėjo tik stalas ir kėdė. Bendradarbiai ją vadindavo rašytojų sąjunga.
Rašyti man patinka, nepaisant to, kad per visą tą laiką ir susipyksti su knyga, ir susitaikai, ir garsiai pasikalbi su ja, ir dirbi tylėdamas... Juk norisi geriausio rezultato. Esu istorijų pasakotojas. Ir nesvarbu, apie ką rašyčiau: kelionę, dviejų žmonių santykius ar jausmus. Net ir mūsų kelionių laidos yra ne laidos, o pasakojimai, ką vienur ar kitur patyrėme.
Martynai, ar kartais pagalvoji: „Kažin kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jei prieš šešerius metus senu mersedesu nebūtume išvažiavę Afrikon?“
Dažnai grįžtu prie tos dienos. Ir vis džiaugiuosi, kad tada įgyvendinome vieną iš nesuskaičiuojamų savo idėjų, neįsivaizduodami, kad netrukus tapsime jos įkaitais.
Bet juk neverki dėl to?
Jėgos iš aukščiau, Dievas, Likimas – vadinkite, kaip norite, – teikia mums palaimą daryti, ką nori. Tai – didžiulė dovana. Metams bėgant, svajoji vis mažiau – tai tiesa. O ir svajonės tampa paprastesnės. Esi nebe tas, koks buvai prieš dvidešimt trisdešimt metų, – pasaulio savo revoliucinėmis idėjomis stebinti nebereikia. Svarbūs darosi kasdieniai dalykai: džiaugiesi savo šeima, nori apsaugoti vaikus.
Būtų įdomu sužinoti, apie ką svajojo Martynas, kai vos aštuoniolikos sėdėjo radijo stotyje „M-1“ prie didžėjaus pulto?
Kiek pamenu, jis turėjo labai daug svajonių. Norėjo būti visur vienu metu, išmėginti viską. Vienintelis dalykas, dėl ko galiu jį pagirti, – tai, ką darė, stengėsi daryti gerai, niekur nepuolė stačia galva. Kitiems atrodė kietas, bet iš tiesų buvo labai atsargus.
Visą Laisvės Radzevičienė s interviu su Martynu Starkumi skaitykite naujausiame lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
