Martyna ir Laurynas kartu – beveik penkerius metus. Pirmąjį rudens savaitgalį savo meilės šventei pasirinkusi pora norėjo sukurti gražiausio Italijos regiono – Toskanos – nuotaiką.
Nusprendė, kad viską suplanuoti gali patys. Ir yra laimingi, kad jiems tai pavyko, nors, neslepia Martyna, sugalvoti puotos scenarijų, sustyguoti iškilmes buvo nemenkas iššūkis. Juokiasi, kad, matyt, padėjo įgūdžiai tiesioginiame darbe – prie IT projektų.
Meilės šventę, į kurią susirinko daugiau kaip septyniasdešimt svečių, Martyna ir Laurynas planavo patys. Jaunieji su draugais buvo ir šventinio vakaro atrakcijų vedėjai.
Santuokos sakramentui jie pasirinko sentimentų keliančią Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Į šventovę nuotaka, lydima tėčio Kęstučio Bunikio, žengė vilkėdama romantišką plazdančią suknelę, sukurtą garsios dizainerės Audronės Bunikienės.
Martyna sako, kad nebuvę net minčių, jog galėtų būti kitaip: joks kitas mados kūrėjas jos nesuprastų taip gerai kaip mama. O kai užsuko į keletą proginių drabužių salonų apsidairyti, kokios suknelės patinka ir tinka, pamatė, kad vargu ar kurią nors būtų išsirinkusi...
„Prieš dvejus metus, kitą dieną po mūsų sužadėtuvių, paskambino mamytė ir pranešė, kad mano vestuvių apdarui jau atideda vieną audinį, nors su Laurynu tuoktis dar neplanavome, – šypsodamasi prisimena. – Kai artėjant šventei pradėjome svarstyti, kaip turėčiau atrodyti, mano ir mamos skoniai sutapo. Buvau be galo laiminga, kad galiu puoštis mamos kurta suknele.“
Jau kuris laikas Martyna gyvena Vilniuje, Audronė – Kaune. Jos džiaugiasi, kad ypatingo drabužio kūrimas buvo galimybė dar dažniau matytis – būsima nuotaka turėjo progą dažniau aplankyti namiškius.
„Martynutė – pati reikliausia mano klientė, – juokiasi dizainerė. – Kai per pirmą primatavimą išvydau jos šypseną, supratau, kad egzaminą išlaikiau. Buvau be galo laiminga, kad kaskart vilkdamasi siuvamą suknią ji vis plačiau šypsojosi.“
„Vestuvių dieną neįsivaizdavau savęs pūsta princesės suknele. Norėjau, kad ji būtų lengva, plevenanti, atvirais pečiais – toks modelis geriausiai atitinka mano charakterį, – pasakoja Martyna. – O paskutinę akimirką su mama nusprendėme, kad reikia ir skeltuko priekyje.“
„Kai po ilgų dvejonių ji prasitarė, kad to skeltuko visgi norėtų, sakiau, kad tikrai reikia, – juk ne į vienuolyną išlydime“, – juokauja nuotakos mama.
Audinio, atidėto po Martynos ir Lauryno sužadėtuvių, Audronė gal ir neišsaugojo, bet jaunėlės dukros vestuvių apdarą kūrė tikrai atsakingai. Nusprendusios, kad suknelė bus ne sniego, o šiltesnės – šampano spalvos, tokio šilko šifono iš Italijos užsakė prieš pusę metų. Iš ten atkeliavo ir „Armani“ nėriniai viršutinei apdaro daliai – korsetui. Suknelę Martyna ketina pasilikti prisiminimui.
Audronė atsidūsta, kad pačiai pasirūpinti savo įvaizdžiu kaip visada labai stigo laiko, bet itališkas šilkas buvo paruoštas irgi iš anksto.
Juokiasi, kad jos suknelė buvo baigta siūti priešpaskutinę naktį. „Norėjau vilkėti kostiumėlį. Tačiau po vasaros pradžioje atliktos kojos operacijos dar negaliu avėti aukštakulnių, – prasitaria. – Todėl pasirinkau ilgą vakaro saulės nutviekstų eukaliptų spalvos šilko suknelę – stengiausi įsijausti į toskanietišką nuotaiką.“
Dizainerė prisipažįsta, kad naktį prieš dukters vestuves nesudėjo bluosto, nors visos puošmenos spėtos pasiūti laiku. „Esu be galo jautri – visada nepaprastai išgyvenu dėl visų svarbiausių savo atžalų gyvenimo įvykių, – atvirauja. – O vestuvės buvo fantastiškos. Tokiose įspūdingose dar nesu buvusi.“
Fotogalerija:
