Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

M.Drobiazko ir P.Vanagas: „Dėl Lietuvos valdžios sprendimų svyra rankos“

Per šias šventes Lietuvos publikai reginį „Aistra liepsnojantis ledas 2009“ padovanosiantys dailiojo čiuožimo meistrai 37-erių Margarita Drobiazko ir 39-erių Povilas Vanagas trumpam atskridę į Lietuvą „15min“ papasakojo apie savo dienas ir dailųjį čiuožimą mūsų šalyje.
Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas
Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Plačiai šypsodamasis savo kambario viešbutyje „Radisson SAS“ duris atvėręs P.Vanagas pakvietė pokalbio. Tiesa, kalbėjomės rusiškai, nes Margarita, nors ir supranta lietuviškai, mieliau kalba šia kalba.

– Per šventes nudžiuginsite nauju reginiu, į kurio pavadinimą šįsyk įpintas žodis „aistra“. Kuo ketinate nustebinti?

Povilas Vanagas: Mes smarkiai nenustebinsime, bet pratęsime tradicijas. Kasmet žiūrovų širdyse paliekame dalelę džiaugsmo, laimės, estetinio pasitenkinimo ir šie metai nebus išimtis. Atsižvelgdami į gana liūdnas, krizines nuotaikas, stengiamės parodyti kuo linksmesnį šou. Be garsių čiuožėjų, atvežame pasirodymų su cirko elementais. Margarita labai mėgsta šokoladą, o pagrindinis rėmėjas kaip tik yra šokolado gamintojai. Tai saldu, skanu, o aistra, atsiradusi pavadinime, mums yra simbolinis dalykas. Prieš 5 metus, kai kūrėme šou pavadinimą, labai norėjome įpinti žodį „aistringas“, bet kažkaip nepasisekė, o šiemet pavyko.

Margarita Drobiazko: Labai linksmų pasirodymų mėginome padaryti kuo daugiau, kad liūdnas nuotaikas žmonės nors kuriam laikui pamirštų ir pasidžiaugtų artėjančiais Naujaisiais metais. Norime pakelti žiūrovams nuotaiką. Beje, apie šokoladą. Nenuostabu, kad šou su juo susijęs, nes tai puiki antikrizinė priemonė. Juk Amerikoje žmonės per krizę daugiausia perka šokolado, bilietų į teatrą ir plaukų dažų (juokiasi).

– Povilas Vanagas į Lietuvą pakvietė savo rusų projekto „Ledynmetis“ (rus. „Ледниковый период“ ) partnerę Aną Bolšovą, Margarita, kodėl jūs nepasikvietėte su jumis ant ledo šokančio aktoriaus Petro Krasilovo?

M.D.: Aš jį, vargšą, paleidžiu atostogų. Jis ne tik filmuojasi projekte, bet ir vaidina Maskvoje net 7-iuose spektakliuose, o jie tokie, kad jam tenka po sceną 3–4  valandas vos ne bėgte lakstyti. Jis toks pervargęs, jog nebegaliu jo prašyti, juolab kad tai vienintelė jo galimybė pailsėti. Be to, jis su žmona bus Romoje. Man net liežuvis neapsivertė kviesti, žinant įtemptą jo grafiką. Galbūt kitąmet pavyks jį atsivežti. Man išties sekasi tame projekte su partneriais, jis yra puikus žmogus ir šokėjas.

– Ką manote apie Katherine Copely ir Deivido Stagniūno atvejį, kai dėl nesuteiktos pilietybės Lietuvai neatstovaus stipri čiuožėjų pora kitų metų žiemos olimpinėse žaidynėse?

M.D.: Man trūksta žodžių. Tokio sprendimo mes nesitikėjome. Manėme, kad blaivus mąstymas nugalės. Žmonės investavo, ruošėsi. Kas nukentės dėl tokio sprendimo? Juk ne tik šokėjai, bet ir valstybė. Tie, kas priėmė tokį sprendimą, galima sakyti, sugadino jauniems žmonėms karjerą. D.Stagniūnas – vienintelis sportininkas, šiuo metu galintis atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse. K.Copely irgi žengė didžiulį žingsnį – ji sutiko pasikeisti pilietybę. Sutikite, tai ne tas pats, kas man, rusei, priimti Lietuvos pilietybę. Amerikiečiams Amerikos pilietybė yra didžiulė vertybė, jie yra dideli patriotai.

Tas argumentas, kad jie „nesusiję su Lietuvos kultūra“, mane nužudė. Juk jie – tie žmonės, kurie neša kultūrą.Lietuva – maža šalis kažkur Europoje, tad sutikti jai atstovauti, ypač turint omeny, kad K.Copely mama finansuoja jų pasirodymus ir tiek dukters, tiek D.Stagniūno pasiruošimą, kostiumus... Pora labai gera ir perspektyvi, o taip išėjo... Tas argumentas, kad jie „nesusiję su Lietuvos kultūra“, mane nužudė. Juk jie – tie žmonės, kurie neša kultūrą. Mes kadaise pradėjome skleisti žinią apie Lietuvą dailiojo čiuožimo pasaulyje. Dabar atsirado pora, kuri galėtų užimti prizines vietas, o jų dėka galėtų per apdovanojimus pakilti Lietuvos vėliava. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie ketino šokti pagal muziką lietuvių tautiniais motyvais. O juk ir K.Copely ne sykį lankėsi Lietuvoje. Įsivaizduoju, kas dedasi jų širdyse. Tai baisu. Jie galėjo mėginti pasirodyti kaip Amerikos atstovai, bet norėjo atstovauti Lietuvai. Taip žudomas mūsų šalies potencialas. Nėra jokios lietuvės, kuri galėtų šokti su Deividu, nes mūsų šalyje nėra dailiojo čiuožimo mokyklos. Tik todėl jis ir ieškojo partnerės svetur.

P.V.: Tai labai liūdna. Deividas buvo vienintelis čiuožėjas, kuris galėjo atstovauti Lietuvai.

– Ar jums nekilo minčių atidaryti privačią čiuožėjų mokyklą?

P.V.: Minčių kilo, bet mūsų profesinė karjera vis dar tebesitęsia. Mes neturime laiko ne tik atidaryti mokyklos, bet ir ką nors treniruoti. Kasmet šokėjų poros ir pavieniai čiuožėjai prašo padėti ruoštis konkursams, statyti programas, bet beveik visada turime atsisakyti. Į mus kreipiasi sportininkai iš skirtingų šalių. Nuo 2002 m., kai baigėme karjerą, vis kokiai vienai porai ruošiame programą, taip jau nutinka, kad negalime atsisakyti. 

M.D.: Prisimindama Deivido ir Katherine atvejį pagalvoju, o kam to reikia. Kai mes su Povilu buvome prizininkai, kiti laimėtojai buvo skirtingų tautybių poros, nes labai sudėtinga vienoje šalyje rasti sportininkų, kurie idealiai vienas kitam tiktų pagal charakterį, ūgį, svorį, amžių. Šalyje, kur tėra 3 mln. gyventojų, kaip kad viename Maskvos rajone, du tokius talentingus žmones išugdyti beveik neįmanoma. Va, Deividas užaugo, sugaišo tiek metų dirbdamas.

– Ar yra vilties, kad grįšite į profesionalųjį sportą?

M.D.: (juokiasi) Tai ką, į Sočį 2014-aisiais?

P.V.: O ko tu juokiesi? Jei pasakytų, kad rytoj vyks pasaulio profesionalų čempionatas, būtume pirmieji eilėje. Kai dalyvaujame projekte „Ledynmetis“, mums kas savaitę tarsi čempionatas.

M.D.: Reikalas tas, kad dailųjį čiuožimą dabar įspraudė į tokius rėmus, visos poros tapo labai panašios ir ant ledo daro tuos pačius judesius, kombinacijas. Į tai žiūrėti net neįdomu.

P.V.: Neseniai buvau žiūrėti varžybų, man po pusvalandžio nuotaika sugedo. Supratau, kad kai mes dalyvaudavome, viskas buvo įdomu, poros buvo išskirtinės, o dabar tarsi čiuožėjų konvejeris.

– Esate aukšto lygio profesionalai, ar pasitaiko, kad dreba kojos einant ant ledo per rusų projektą „Ledynmetis“?

M.D.: Turime savaitę, kad paruoštume šou. Tai neįtikėtina. Kai su Povilu ruošiame naują pasirodymą, kai pirmąkart jį rodome, dreba kojos. O čia – visą laiką pirmas kartas. Sąlygos ekstremalios, ypač turint omeny, kad realaus pasiruošimo yra kokios trys dienos.

– Ar jus yra kvietę dalyvauti televizijos projektuose Lietuvoje?

P.V.: Lietuvoje mėgino rengti šou, panašų į rusų „Ledynmetį“, ir išėjo šnipštas. Rusijoje yra didžiulės investicijos. Matome, kiek tai kainuoja. Mus kvietė dalyvauti, bet sužinoję biudžetą ir tai, kad projektą ketinama transliuoti tiesiogiai, supratome, kad kokybiškai to padaryti nebus įmanoma.

M.D.: Matome, kaip viskas vyksta Rusijoje. Ten nieko nėra perfilmuojama, tiesiog dirba didžiulė komanda. Ten mus filmuoja per visas repeticijas, visada čiuožiame apsupti kamerų ir su įsegtais mikrofonais, o paskui iš viso to suklijuojama geriausia minutė. Dėl to žiūrėti įdomu.

– Turite savo vardinių drabužių liniją „Hot ice“, kuri yra skirta profesionaliam sportui. Gal yra planų ateityje kurti vardinius drabužius ne tik sportininkams?

M.D.: Kol kas labiausiai savo, kaip dizainerės, gyslelę išreiškiu kurdama kostiumus savo pasirodymams. Mane net labiau domina interjero dizainas. Kol kas nežinau, ar man būtų įdomu kurti paprastus drabužius. Sportinius drabužius kuriame dėl to, kad suprantame, kaip sunku rasti patogius ir gražius drabužius. Juolab kad daug apie tai žinome, daug medžiagų, modelių esame patys išbandę.

P.V.: „Hot ice“ jau trejus metus rengia „Liepsnojančio ledo“ šokėjus.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

M.D.: Mašinoje (abu juokiasi). Maskvos atstumai – didžiulė bėda, o spūstys – visiška tragedija. Pirmadienį iškritus sniegui iki namų važiavau 5 valandas. Pakeliui sustojau užkąsti, nes jau net dėmesio nepavyko sutelkti. To tikrojo laisvo laiko lieka taip mažai, kad nėra jėgų leisti jį aktyviai. Net namuose krūva darbų. Povilas mėgina ką nors prie kompiuterio nuveikti, aš – apsitvarkyti. Visada skiriame laiko, kad parūkytume kaljano. Taip atsipalaiduojame, nes tuo metu daugiau nieko negali veikti – tik gerti arbatą, kalbėtis ir klausytis muzikos. Dar labai smagu pabūti su mūsų katėmis ir šunimis.

– Kiek augintinių turite savo namuose?

M.D.: Turime du šunis. Užauginome tokius didelius... Dar turime 6 kates. Gerai, kad mano tėtis padeda prižiūrėti. Nežinau, kaip kitu atveju tvarkytumės.

P.V.: Mėginau vieną šunį pakelti, vos atplėšiau nuo žemės, eisiu pas gydytoją dabar nugaros tikrintis. Šuo sveria beveik kiek mano partnerė (juokiasi), 44 kilogramus. Vadiname juos kiemterjerais, šiaip jie beveisliai, bet kažkas juos juokais pavadino rytų europiečiais, tai va ir tapo Rytų Europos kiemterjerais.

– Turite butą Vilniuje. Ar dažnai čia lankotės?

P.V.: Jį įsigijome 2006-aisiais, kai Lietuvos valdžia žadėjo, kad turėsime visas sąlygas ruoštis varžyboms Lietuvoje. Ta proga nusipirkome butą. Paskui paaiškėjo, kad valdžios kalbos tebuvo kalbos, treniravomės Vokietijoje, Rusijoje ir Amerikoje. Pastarojoje galėjome čiuožti nemokamai, o Lietuvoje prašė pinigų ir visai nemažų. Tame bute gyvename 2–3 savaites per metus. Nors jis labai gražus, jo dizainas – Margaritos kūrinys.

M.D.: Butas nerealus. Norėčiau tokį turėti Maskvoje.

– Kiek turite pačiūžų porų?

M.D.: Po vieną.

P.V.: Tu turi dvi.

M.D.: Viena pora nauja, ją reikia pranešioti.

P.V.: Pačiūžų batai specialūs, pagaminti iš labai storos odos, o kad ji prisitaikytų prie kojos, reikia gerai pranešioti ir ne vieną valandą praleisti ant ledo, ne sykį nusitrinti kojas. Tokia pačiūžų specifika, todėl visi čiuožėjai turi po vieną porą. Dažniausiai poros užtenka metams dvejiems.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos