Stebėdama, kaip sunkiai sekasi daugybei menininkų, kovojančių dėl viešo pripažinimo, nusprendžiau pabandyti kitokį kelią ir tapti influencere. Ir supratau žaidimo taisykles: turi būti skandalingas arba gražus.
Pradžioje dalinausi įvairiais įrašais apie psichologinių problemų turinčias merginas, įvairūs reels ir live apie tai. Vėliau pradėjau vaidinti merginą, pamišusią dėl grožio – surežisavau fiktyvias nosies ir veido operacijas. Tačiau mano turinys buvo kitoks nei kitų ištroškusių dėmesio socialinių tinklų gyventojų. Po viskuo slypėjo meninis konceptas.
Ar aš tikrai mažiau menininkė, jei nevaikštau su papilkėjusiais megztiniais? Mano pavyzdys rodo, kad tikrai ne.
Galiausiai šis virtualus pasaulis mane pričiupo. Praleisdama laiką socialiniuose tinkluose, sekiau grožio ambasadores ir įvairias manekenes – moteris, kurios kasdien dalijosi itin estetišku turiniu. Palaipsniui tai pradėjo keisti ir mano požiūrį, nors iki to laiko buvau prieš plastines operacijas ir tikrai palaikiau natūralumo idėją. Tačiau lazeriai, veido procedūros, kosmetiniai siūlai ir galų gale nosies operacija praėjusį pavasarį – visa tai tapo mano asmenine misija, nes aš to tiesiog norėjau.
Ir čia ribų tiesiog nėra. Dabar, kai darau įvairias grožio procedūras, nejaučiu skausmo, nes viską darau dėl grožio. Nors niekada nesiekiau tapti ikoniška grožio influencere. Išties, niekada ir nesistengiau būti influencerė – toli gražu nesu ir tobulumo etalonas. Bet kartais, kad ir kūryboje, reikia įkūnyti tam tikrus personažus. Kaip aktoriai įkūnija vaidmenis, taip ir tapytojai įsijaučia į savo kūrinius.
Ir kalbant apie mano obsesiją estetikai ir visas grožio procedūras – išties, tai buvo tarsi vaikščiojimas ant atbrailos. Tuomet netikėtai atradau tam tikrą susižavėjimą mafijos galvos žmonos vaidmeniu. Ir nors viešajame gyvenime dažnai matome, kad moterys, kurios mėgsta estetinę chirurgiją ir lūpų injekcijas, ne visada būna toli nuo tamsiųjų pasaulio kampelių, kai kurie aplinkiniai net pagalvojo, kad tai atspindi mano gyvenimo būdą ir skonį. Tačiau tai iš tikrųjų buvo tiesiog mano alter ego, vis dar – kūrybinio įkvėpimo dalis.
Vėliau apsilankiusi Pietų Korėjoje susidūriau su visiškai kita kultūra – vietiniai žmonės apsėsti grožio kultu. Tai jiems tarsi įgimta – visiškai natūralu ir priimtina. Korėjiečiai nesmerkia grožio industrijos, o menininkai net didžiuojasi tuo, kad pasiduoda plastinėms operacijoms. Jų gyvenimo šūkis – negali būti sėkmingas, jei nesi gražus. O kaip yra Lietuvoje?
Ir visa tai iš pradžių buvo tik mano personažas – aš peržengiau savo ribas, sugrioviau savo pačios užtvaras. Dariau tai, ką anksčiau smerkdavau. Bet netikėtai mano tapybos darbai pradėjo sulaukti susidomėjimo ir pardavimų, kolekcionieriams patiko mano personažas ir jie domėjosi, kur aš nueisiu toliau. Taigi, ar aš tikrai mažiau menininkė, jei nevaikštau su papilkėjusiais megztiniais? Mano pavyzdys rodo, kad tikrai ne.