„Batumis – keisčiausias miksas, kokį tik esu mačiusi – seno miesto, sovietinio palikimo ir Dubajaus dangoraižius primenančio Disneilendo. Gyvenome senamiestyje, kuris nepaprastai gražus, sutvarkytas ir išblizgintas. Pereini gatvę – atsiduri prie įdomios architektūros dangoraižių. Už jų – jūra“, – pasakoja Aušra ir pripažįsta, kad moderni, vizuali, šiuolaikinė Batumio architektūra jai padarė įspūdį.
Lygiai taip pat ir žmonės, – gruzinai garsėja svetingumu. „Ko jau ko, o vaišingumo, nepaprasto sugebėjimo priimti svečius iš jų neištrauksi, – pasakoja. – Buvome apipiltos dovanomis, suvenyrais, nebuvo dienos, kad gruzinų menininkai į studiją ateitų be dovanų – visada lauktuvės, maistas, vynas. Kiekvieną vakarą – užstalė“.
Daugiau nei penkiolika metų tarp Vilniaus ir Indijos gyvenanti menininkė tikra: kiekvienos šalies tradicijas būtina priimti. Gruzinai, ji patyrė, kitaip nei lietuviai, turi itin stiprų savivertės jausmą, jie mėgsta pabrėžti, kad jų šalyje gyvuoja seniausios pasaulyje vynininkystės tradicijos, o šiais laikais pastatyti didžiausi pastatai.
Gruzija man buvo nuostabiausia gimtadienio dovana.
„Jie negaili gražių ir gerų žodžių savo šaliai ir savo žmonėms“, – sako Aušra ir priduria, kad jai toks požiūris labai patinka. Gal ne tiek – jų įžeidumas. „Kalbėdama su gruzinais visada turi rinkti žodžius, pagalvoti, kaip sakai dalykus, kurie jiems gal nelabai malonūs“, – parsivežė pamoką.
Vis dėlto šioje kelionėje ji labiausiai prisimins žmones. „Kiekvienas sutiktas mane žavi ir įkvepia, – sako menininkė ir prisimena jos gimimo dieną gruzinų sakytų tostus. – Juose viskas apie žmones, apie mus, apie draugystę, apie santykius. Dar niekuomet taip nešvenčiau gimtadienio: aš lipu į autobusą, vieni draugai neša lagaminus, o kiti bėgioja aplinkui, sakydami tostus ir palinkėjimus. Gruzija man buvo nuostabiausia gimtadienio dovana“.
Prisijaukinti svečią šalį ir tik tada tapyti
Kiekvieną kartą atvykusi į svečią šalį Aušra mėgina ją prisijaukinti. Tris dienas vaikšto, stebi, mėgina perprasti šalies subtilybes. Tapyti pradeda apsipratusi, įsiurbusi vietinio gyvenimo skonio. „Batumyje dar daug sovietinio palikimo ir jis man labai nepatinka, tačiau miestas turi savą dvasią, o ji nežavėti negali“, – pasakoja.
Ypatingas jausmas jos nepaliko kalnuose: „Nepaprastai graži gamta, gali visą dieną atsisėsti kalnų papėdėje ir žiūrėti išsižiojęs į jų viršūnes. Net grįžti atgal į miestą nenorėjau, mieste apaugi materija – į parduotuvė, į turgų, į kavinę. Kalnuose lieki vienas su gamta ir Dievu. Visai kitas jausmas! Tokio dydžio viskas!“
Graikinių riešutų uogienė, kriokliai, didingi kalnai, Juodoji jūra. ore sklandantis aksominis švelnumas ir daugybė mėlynos spalvos – visa tai sugulė Aušros paveiksluose.
„Spalvos Gruzijoje labai ryškios. Jei mėlyna, tai mėlynai mėlyna, jei raudona, tai ryškiai raudona, jei žalia – tai svaiginanti, įtraukianti ir skleidžianti ramybę. Spalvos apsprendžia būsenas ir nuotaikas, gal dėl to aiškaus ryškumo jaučiasi tokia laiminga visą laiką“, – svarsto menininkė.