„Šiuolaikiniame mene ne visada gali aiškiai apibrėžti raiškos ribas, – sako ji. – Grindų projekto visuma man panaši į performansą, pati danga – tapybiška, o kas nors pasakytų, kad tai – instaliacija“.
Daug keliavai po pasaulį, dirbai modeliu, vėliau įsisukai į verslą. Kam tau, sėkmingai karjeros moteriai ir keturių vaikų mamai, reikėjo dar ir meno?
Šių laikų menininkas turi didžiausią laisvę interpretuoti. Jei lygintume menininko profesiją su muzikos kryptimi, matyt, tai būtų laisvas džiazas. Menas suteikia neišsemiamą erdvę ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus, o jų neradus, tiesiog leistis į intuityvių interpretacijų žaidimą. Šiuo požiūriu menas yra prabanga, kurią, žemiškiems rūpesčiams užgriuvus, ne visada gali sau leisti. Tačiau būtent menas juos padeda išgyventi.
Daugybė žmonių tiesiog kolekcionuoja meną, tam visai nereikia būti menininku. Tu įstojai į Vilniaus dailės akademiją. Kokia tavoji šio žingsnio prasmė?
Jei atmestume komercinės investicijos aspektą, kolekcionavimas irgi galėtų būti tam tikra saviraiškos ar net meditacijos rūšis. Kokia prasmė? Tai – esminis klausimas, kurį užduodu sau kiekvienąkart, kai pasiekiu tam tikrą komforto zoną. Šis klausimas – pagrindinis pokyčių variklis. Veikla, kurioje nematau prasmės yra sunkiausia užsiimti. Tuomet atrodo, kad gyvenimas eina veltui.
Ar apsisprendusi studijuoti, niekuomet nebijojai, kad gali nepavykti?
Gyvenimą labiau laikyčiau tyrimų ir atradimų, nei kvalifikacinių varžybų lauku. Tame ir yra jo grožis.
Baigei bakalaurą ir magistrą, dabar studijuoji doktorantūroje. Ar planuoji būti dėstytoja? Kokią žinią norėtum perduoti ir perduodi savo studentams?
Doktorantai turi privalomas pedagogines valandas. Noriu kalbėti apie tai, ko stengiuosi nepamiršti pati: svarbu nepamesti savęs ir tai, kad objektyvios tiesos nėra. Perduodu, ką profesorius Petras Repšys yra ir man pataręs: “Jei tikrai kažkuo tiki, nepriklausomai nuo to, ką sako aplinkiniai – daryk”.
Kodėl pasirinkai šiuolaikinio meno kryptį?
Menas ir amatas yra skirtingos sąvokos. Visais laikais menas buvo šiuolaikinis, nes sprendė tuo laikmečiu kylančias problemas. Tik dabar mums atrodo, kad kažkada tapytojai tapė tiesiog gražius paveikslus, bet kova ir pareiškimai vyko visada: nutapyti ne didiko portretą, o valstietį, buvo šiuolaikiška. Atsisakyti realizmo buvo šiuolaikiška, o tapyti laisvais potėpiais – komerciškai rizikinga. Kiekvienas laikmetis turi savo raiškos formas ir turinį.
Šiandien neginčijamai vertinami impresionistai savo laiku buvo pionieriai, kovoję su nusistovėjusiomis tapybos tradicijomis. Nebūti šiuolaikiniu reikštų pasirinkimą būti amatininku, gal būt ir profesionaliai, bet gaminti nusistovėjusios tradicijos objektus.
Esi buvusi vadybininkė, kaip manai, kodėl šiandien vis dar gyva nuostata, kad brangiai parduoti meną šiek tiek gėda, o geras menininkas yra nesuprastas menininkas?
Manau, tai jau atgyvenusi tiesa. Ši nuostata susijusi su savo laiku komerciškai neįvertintais genijais. Vincentas Van Goghas – vienas ryškiausių pavyzdžių. Taip pat tai susiję su laiku ir sėkme. Jei menininkas pataiko į savo laiko meno raiškos ritmą, jis bus suprastas didesnio kiekio norinčių jo meną finansuoti žmonių. Jei menininkui pasisekė surasti progresyvių bendraminčių mecenatų, jis gali būti sėkmingas ir lenkdamas savo laiką.
Kaip tau atrodo, ar menininkams vadyba lygiai taip pat būtina, kaip ir pramogų ar sporto pasaulio atstovams?
Be jokios abejonės! Viskas turi savo auditoriją ar vartotoją. Vadyba gali padėti tą auditoriją sėkmingai pasiekti ar net sukurti. Meno rinka, kaip ir visos, turi savo specifikos, tačiau vadybos dėsniai ir joje galioja. Atėjusi iš verslo į meną, menininkus vertinau šiek tiek idealizuodama, nesitikėjau, kiek daug marketingo yra meno rinkoje. Kartais tai glumina. Tačiau ne visais atvejais geras vynas bus brangus, o brangus – geras. Bet geras vadybininkas tikrai padės jį parduoti.
Iš kur semiesi drąsos savo projektams? Ne taip seniai sukėlei sujudimą prie Seimo rūmų, prieš rinkimus vienai dienai pastačiusi Triumfo arką iš šiukšlių atliekų. Manai, žmonės suprato tavo siųstą žinią?
Niekada nebuvau konformistė, nematau tame prasmės. Komforto zoną – galbūt. Maištauti nėra lengva nei fiziškai, nei emociškai, tačiau ne su viskuo galiu taikstytis. Savo Triumfo arkos projektu kalbėjau tiesiai ir aiškiai. Manau, žmonės suprato.
Kaip tau atrodo, apie ką šiandien savo kūriniais turi kalbėti menininkas?
Nemanau, kad kas nors turi teisę nurodyti, ką ir kaip turi daryti menininkas. O jei menininkas seks nurodymais, jis nebūtinai išliks menininku.
Šią savaitę meno gerbėjai galės stebėti tavo naują projektą „Naujos geros grindys „Titanikui“. Kada paprastas, mums įprastas buities objektas tampa menu?
Meno apibrėžimų yra labai daug. Manau, kad menas turi emociškai ar intelektualiai rezonuoti su žiūrovu, kelti klausimus arba jausmus. Visais laikais menas nešė idėjas.
Išlupai senąsias parodų salės „Titanike“ grindis. O kas jei ateis kitas menininkas ir išdaužys betoną, kurį tu užliejai?
Tuo atveju jis tęs diskusiją, kurią pradėjau. Diskutuoti visada yra įdomu.
