„Sėdžiu sodyboje su jumis kalbu ir žiūriu gražiausią kiną – į seną sodą, kuris yra prieš mane“, – kalbantis sako menininkė. Anot jos, nereikėtų stebėtis, kad žmogus geriausiai jaučiasi būtent gamtoje, toks buvimas yra įprastas, nes ilgai žmonija pragyveno kaip gamtos dalis. Natūralu, kad šiuolaikinio žmogaus gamta nebėra laukinė, tačiau jos gyvybė vis tiek artimesnė nei betonas.
N.Marčėnaitė juokauja, kad nors yra miestietė, tačiau nuo mažens matė pavyzdį, kaip elgtis gamtoje – po savęs viską palikti taip, kaip rasta. Ji prisimena šoką, kai pamatė, kad dalis žmonių ne tik nesusirenka šiukšlių miške, bet jas dar ir atveža čia išpilti. Kitokioje aplinkoje augusiai moteriai toks elgesys jau tada atrodė sunkiai suvokiamas.
Nors N.Marčėnaitė nedrįsta vertinti savo rūšiavimo žinių, tačiau yra įsitikinusi – svarbiausia pastangos ir sprendimų ieškojimas. Pavyzdžiui, jos draugė Palangoje maisto atliekas neša kaimynui, auginančiam vištas, o ir ji pati dar ankstesnėje sodyboje pradėjo atliekas kompostuoti savadarbiu būdu ir toje vietoje sodindavo medį, tai tęsia ir dabar. „Sprendimų yra, tereikia pasižiūrėti į savo protėvius“, – pasakojo ji projekto „Tvari vasara“ metu.
Nieko vienkartinio
Darnoje su gamta gyvenanti kūrėja sako, kad sodyboje niekada nenaudoja vienkartinių indų, vengia visko, kas yra perteklius – tiek pakuočių, tiek daiktų. N.Marčėnaitė pastebi, kad neretai sugrįžus iš parduotuvės, vien iškrovus pirkinių krepšį, lieka kalnas atliekų, nes daugybė produktų įpakuoti net į kelių sluoksnių pakuotes, o maistas nebeprimena maisto.
Savo stiliumi ne vieno žvilgsnį traukianti N.Marčėnaitė neslepia, kad mėgsta gražius daiktus, tačiau stengiasi naudoti juos kuo daugiau kartų, o vėliau – perleisti kitiems, kad jie toliau gyventų. „Manau, protinga naudoti tai, ką turi. Aš stengiuosi nekaupti, tvarkyti savo aplinką, išmesti, ko nereikia, bet pasirūpinti, kad tai būtų panaudota. Dabar sėdžiu ant baldų, kurie gaminti dar Vyto tėvo. Galima būtu sakyti, kad jie nemadingi, bet aš nematau reikalo juos keisti ir pirkti plastikinius. Turėtume suprasti, kad daugelis daiktų, kuriuos turime, pergyvens mus, todėl aš nekaupiu ir stengiuosi nepirkti kažkokių nereikalingų daiktų“, – savo požiūriu dalijasi N.Marčėnaitė.
Anot žinomos moters, absurdiška, kad kol nepatiriame žiaurių gamtos kataklizmų dažnas nesiimame veiksmų. „Juokinga, kad pakako tik vienu centu įkainotų maišelių, kad staiga imtume jų naudoti mažiau. Žinoma, nereikia įsikibti, kad plastikas savaime blogai, tačiau jis turi būti naudojamas tvariai, daug kartų“, – sako ji.
Nelaukti skaudžių padarinių
Bendrovės „Ekonovus“ įsteigtos „Tvarumo akademijos“ vadovės Vilmos Balčiauskaitės teigimu, būtent tai ir reiškia tvarumą. „Labai dažnai galvojama, kad būti tvariu, tai nenaudoti to, atsisakyti ano. Būtų daug tikslingiau galvoti, kad tvarumas yra pasirinkimas, kaip naudoti daiktus. Kažkurios medžiagos savaime nėra blogos, daug svarbiau, kaip ilgai mes jas naudojame, kaip tvarkome susidariusias atliekas“, – patikina ji.
Būdama sodyboje, arčiau gamtos, N.Marčėnaitė sako ypač pastebinti žmogaus veiklos pėdsaką ir domisi pokyčiais. „Visą laiką man labai gaila, kad mūsų vaikai turi teisę į šitą pasaulį, o mes šitaip negalvodami atimame iš jų sveiko gyvenimo galimybę. Gerai, kad tie mūsų vaikai nepaiso mūsų, nes mums patogiau būtų, kad jie tylėtų“, – apie jaunosios kartos aktyvizmą kalba N.Marčėnaitė.
Pamažu plečiasi pasaulio vietų, kuriose žmogui per karšta gyventi, žemėlapis, nors gali atrodyti, kad temperatūra pakilo tik laipsniu ar keliais, tačiau toks pokytis Žemei yra milžiniškas. Pasak menininkės, apmaudu, kad dažnas nebūtinai sąmoningas, kol nedega šonai ir naivu manyti, kad klimato pokyčiai mūsų nepalies, todėl kasdienybės pokyčiai svarbūs.