Urte, kokia jūsų meilės istorijos pradžia?
Su Arminu susipažinome per mano kūrybą.
Prisimenu, kaip prieš kokius šešerius metus Vilniuje sėdėjau prie savo stalo ir susikaupusi kūriau grafikos darbą, nešama minčių ir svajonės apie kada nors į mano gyvenimą atkeliausiantį mylimąjį. Tą akimirką galvojau, su kokiu žmogumi norėčiau dalintis savimi ir savo gyvenimu, kaip norėčiau šalia jo jaustis, kokia norėčiau būti jo draugė bei kokio tarpusavio santykio, kokios draugystės norėčiau…
Tame piešinyje pavaizdavau mergaitę, stovinčią ant žydinčio kalno. Ji žvelgė tiesiai į danguje skrendantį paukštį, kuris jai snape nešė spindintį žiedą. Kadangi jau ne vieneri metai dalinuosi savo kūryba viešai socialinėse medijose, tad tą kartą įkėliau ir šį savo darbą su linksmu prierašu „My future husband, where are you?“ ( liet .„Mano būsimas vyre, kur tu?“).
Pamenu, buvo nedrąsu, lyg per daug tiesmukiška tokį pavadinimą skirti kūriniui. Bet visgi nusprendžiau, kad reikia padaryti sąmoningą „performansą“, kurio esmė, negaliu patikėti, bet iš tikrųjų pavirto į realybę!
Tarp rašiusių komentarus nepažįstamas vyrukas užtagino mano Arminą su klausimu jam: „Ar ne tavęs čia kartais ieško?“.
Pasidairiau Armino paskyroje, pasirodė labai mielas žmogus ir tik užfiksavau, kad lyg gyvena Klaipėdoje. Tuo viskas ir pasibaigė. Jaučiau, kad per daug būtų juokinga, gal net kvailoka jam rašyti.
Po kelių mėnesių Arminas pats asmeniškai pasidomėjo vienu iš mano piešinių. Aš kaip tyčia važiavau į Klaipėdą aplankyti tėčio, kuris tuo metu Klaipėdos dramos teatre kūrė muziką Oskaro Koršunovo
spektakliui. Tad pasiūliau Arminui susitikti kavos.
Klaipėda niekad nebuvo mano akiratyje, per daug ja nesidomėjau. Atvykusį į šį miestą labai nustebau ir tikrai susižavėjau. Pamenu, ėjau į mūsų pirmą susitikimą ir visa širdimi pajaučiau, kad norėčiau pagyventi pajūryje, suprasti, ką reiškia gyventi šalia bangų, miškų, pušynų, būti laivelių apsupty.
Mano nuostabai, Arminas pokalbio eigoje netikėtai pasidalino, kad ieško kambarioko (-ės), tad aš nė nedvejodama iš karto pasakiau, jog imu tą kambarį, ir už kelių mėnesių persikrausčiau gyventi į Klaipėdą. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė drauge.
Fotogalerija:
Kaip ir kada Arminas jums pasipiršo?
Buvo mano gimimo diena. Išvykome kelioms savaitės į kelionę. Tą dieną leidome laiką kalnuose, Lenkijoje. Prisimenu, ruošiausi kelionei į Vokietiją, kur buvau suplanavusi atidaryti nedidelę parodą. Dar prieš einant miegoti, Arminukas pasiūlė pasivaikščioti. Buvo gaivus, rudeniškas oras, lėtai ėjome paskui tekantį upeliuką. Švietė mėnulis, nuostabus žvaigždynas švytėjo virš galvų. Sustojome pasigrožėti vaizdu. Ten jis ir pasipiršo. Buvo labai netikėtas ir be galo
nuostabus momentas.
Vestuves iškėlėte po atviru dangumi. Kodėl?
Mylime gamtą. Ten vyksta stebuklai!
Šventę surengėte išties nestandartinę. Kokia ji buvo?
Gyvenimas apdovanojo mus gausia šeima, milžinišku būriu nuostabių draugų, tad organizavome šventę, kurioje galėtų dalyvauti visi. Tai nebuvo įprastos vestuvės – nebuvo vedėjų bei fotografų, jokių dresscode’ų, sėdėjimo prie stalo.
Buvo visiška laisvė būti ir džiaugtis drauge gamtos apsuptyje. Didžiausia dovana mums – artimų žmonių buvimas drauge šią ypatingą dieną, tad vietoje dovanų, svečius kvietėme atsivežti maisto, gėrimų, kurių pakaktų visos šventės metu. Vieni liko nakvoti nameliuose, kiti – palapinėse, kažkas pasikabino hamakus ar atvyko su kemperiais. Žodžiu, buvo visiškas meilės festivalis.
Susituokėme didžiulėje pievoje visiems iškylaujant. Po ceremonijos vaišinome svečius skaniausiais ledais ir putojančiais gėrimais.
Iš tiesų, mūsų meilės šventė buvo neįtikėtinai nuostabi. Draugai beveik neprašyti, su didžiausiu užsidegimu ir noru įsijungė į visą organizacinį procesą, pagalbą sukurti šią šventę stebuklinga. Mums sukalė altorėlį, jį papuošę gėlėmis.
Likus mėnesiui iki vestuvių dalis merginų paslapčia rinkosi į dirbtuvėles – jose siuvo tibetietiškas vėliavėles, kuriomis papuošė ceremonijos erdvę…
Visos šventės metu nenutilo muzika, vienas po kito draugai suko plokšteles, grojo smagiausi didžėjai, karaokė…
Mūsų draugė Gabrielė Gudaitytė, Kaune esančios spaustuvės „Handsonpress“ įkūrėja, pravedė dirbtuves, kuriose svečiai galėjo atsispausti mano grafikos darbą šilkografijos būdu ant marškinėlių.
Net mišką, šalia tekančia upę video kuriantis menininkas Karolis Paulikas iššvietė magiškomis projekcijomis. Kažkas iškepė pyragą, atvežė tortą, degė bengališkas ugneles, vis nepaliovė stebinti.
Viskas iki smulkmenėlių buvo rankų darbas, kupinas meilės. Jokie prabangūs daiktai, dekoracijos, rūbai, restoranai – niekas neatstos, nesukurs tokios ypatingos atmosferos kaip kad žmogaus rankos, kupinos meilės.
Naktį degė didžiulis laužas. Šokome, juokėmės, verkėme. Esu neapsakomai dėkinga, sujaudinta ir niekaip negaliu sugrįžti į kasdienybę. Visas procesas buvo labai jaukus, mielas, be jokio streso ir vargų.
Nenorėjote baltos torto formos suknelės ir ilgo nuometo?
Neįsivaizdavau savęs su tokio tipažo suknele. Jausčiausi labai toli nuo savęs. Todėl jos ir nesirinkau.
O kokią pasirinkote?
Nekilo net klausimo, kas mane papuoš vestuvių dieną. Man be galo pasisekė, kad turiu nuostabią sesę Teklę, kuri irgi yra kūrybininkė. Jau ilgą laiką ji kuria, siuva rūbus, vestuvines sukneles. Be abejonės, jos kliente tapau ir aš. Ypatingas jausmas vilkėti rūbą, kurį specialiai man pasiuvo mylimiausia moteris gyvenime.
Nuo vaikystės esu pasakų pasaulio gerbėja. Kažkodėl, kai skaitydavo ar
sekdavo jas mums tėvai, įsivaizduodavau pagrindines, magiškas herojes su būtent tokiomis suknelėmis, kokią vilkėjau šventėje. Norėjau būti lyg iš jūros išlipusi undinėlė, drugelis, o gal ir drakonas! Mano sesei pavyko tobulai. Drauge ieškojome medžiagos, kūrėme dizainą, smagu buvo vis užsukti į jos studiją Vilniaus centre.
Pamačiau jos meilę, kruopštumą, atsidavimą darbui iš taip arti. Visiems
rekomenduoju pasidomėti jos kūryba. Daugiau darbų, suknelių galima pamatyti jos instagramo puslapyje NORAS.
Mano suknelė žėrėjo saulėje, tviskėjo laužo šviesoje, mirgėjo vakare degant lemputėms…Jaučiausi savimi ir nenorėjau jos nusirengti.
Ką kvietėte į vestuves?
Kadangi vestuvių formatas buvo tikrai labai laisvas, kvietėme visus mylimus, artimus bičiulius, draugus, šeimos narius – žmones, kurie įkvepia, sušildo ir pripildo meile vien pamačius jų veidus. Smagu buvo savęs nevaržyti ir kviesti ką tik norėjome. Sukūriau kvietimą į mūsų su Arminu vestuves pati, spaudą užsakėme pas draugę Gabrielę Gudaitytę (spaustuvės „Handsonpress“ įkūrėją). Ji atsiuntė atvirukus, kurių buvo žymiai daugiau nei planavome turėti, tad siuntėme, rašėme visus neskaičiuodami, negailėdami.
Vestuvėse dalyvavo ir šunys. Kodėl jie neliko namie?
Labai mylime šuniukus, tad visi svečiai buvo laukiami su savo keturkojais draugais. Mes taip pat atvykome su savo mylima Meška.
Manau, šventėje smagu buvo ir keturkojams. Tiek laisvės, erdvės siausti! Man atrodo, kad jei žmogus nusprendžia auginti šunį, tuomet turi pasirūpinti, kad jo ar jos gyvenimas būtų įdomus, spalvingas, nebijoti ir nepatingėti su savimi pasiimti į nuotykius, nepalikti tarp keturių sienų namuose.
Kaip ir kokius vestuvinius žiedus išsirinkote?
Norėjosi kažko paprasta, tvirto, jaukaus ir neįkyraus. Žiedų dizainą derinome prie sužadėtuvių žiedo. Juos mums pagamino labai miela moteris, juvelyrė Irutė Navickienė.
Kas sutuokė jus su Arminu?
Dokumentus pasirašėme dviese su liudininkėmis Kaune, nuostabiame M.Ir K.Petrauskų muziejuje/namuose, Žaliakalnyje. O pagrindinę ceremoniją pravedė, mus sutuokė mūsų nuostabi draugė, talentinga aktorė, net kelis sykius „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota Alvydė Pikturnaitė. Nepakartojamas jausmas, kai tokią svarbią akimirką taip iš arti liudija ir laimina vienas iš artimiausių žmonių.
Tiesą sakant, Alvydė mūsų pažintį stebėjo bene nuo pat jos pradžios. Palaikė, grožėjosi, nuoširdžiai džiaugėsi. Labai myliu ją. Esu laiminga turėdama tokią išskirtinę draugystę, tokį tikrą, nuostabų žmogų šalia savo gyvenime.
O kuri vestuvių akimirka jums įsiminė labiausiai?
Vienas kitam ceremonijos metu perskaitėme iš anksto pasirašytas kalbas. Manau, labiausiai įsiminė akimirka, kai liudijau savo meilę Arminukui ir žvelgiau jam tiesiai į akis – tai buvo be galo jautru ir stipru. Niekada nepamiršiu.
Ar davėte priesaiką „iki mirtis mus išskirs“? Ar tikite, kad taip įmanoma?
Žinoma. Jei netikėčiau – nesituokčiau.
