Keletą trumpametražių filmų sukūręs A. Lekavičius patirties, kaip dirbti su kamera būnant šalia krepšininkų, jau yra turėjęs – prieš keletą metų TV3 televizijoje rengdamas sporto laidą jis skraidė su „Lietuvos ryto“ vyrais. „Krepšininkų gyvenimas, rutina, tai, kaip vyksta treniruotės, apšilimai man nebuvo jokia naujiena. Bet likusi kūrybinė grupė išgyveno daug atradimų“, – pasakoja režisierius.
Premjeros dieną visi esantys salėje, išskyrus rinktinės atstovą spaudai Liną Kunigėlį, filmą matė pirmą kartą. „Sėdėjau pirmoje eilėje ir jaučiau už savęs visus penkis šimtus žiūrovų, – šypsodamasis prisimena režisierius. – Sulaukiau brolių Lavrinovičių scenos, išgirdau, kad visi juokiasi, ir išėjau iš salės. Filmą mačiau keturiasdešimt ar penkiasdešimt kartų, tad prisižiūrėjau užtektinai, o premjera tapo savotišku patikrinimu: jei vietos, juokingos žiūrovams, vis dar prajuokina ir mane, juostą žiūrintį jau n-tąjį kartą, vadinasi, viskas ne taip blogai. Jei kas matėte mane išeinantį iš salės, tikrai nepagalvokite, kad man nusibodo!“
– Prabėgus porai savaičių po premjeros turbūt jau girdėjai įvairiausių atsiliepimų apie filmą?
– Internete komentarų nelabai seku, o po premjeros su krepšininkais, treneriais pasikalbėjome tik labai trumpai – ir juos, ir mane gaudė žurnalistai, tad progų nelabai turėjome. Kiek teko girdėti, atsiliepimai neblogi. Į akis man visi sako, kad filmas geras, o kiti, kurie mano kitaip, matyt, bijo prieiti (juokiasi).
Koks mano paties įspūdis? Nuo to laiko, kai filmavome, prabėgo metai ir jau matau, kaip smarkiai pasikeitė techninė bazė: ir ta kamera geresnė, ir ana. Bet pagal situaciją, kuri buvo, manau, padarėme geriausia, ką buvo galima padaryti.
– Jei ne paslaptis, koks buvo filmo biudžetas?
– Kol kas vis dar skaičiuojame. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis – penkiaženklis.
– „Mes už... Lietuvą“ gimė labiau iš idėjos nei iš pragmatiško noro užsidirbti?
– Kaip ir nemaža dalis Lietuvos, esu didelis krepšinio fanas. Mokydamasis mokykloje, vėliau – universitete pats jį žaidžiau, domėjausi, bet iš manęs toks ir krepšininkas, jei didžiausias pasiekimas – trūkusi Achilo sausgyslė (juokiasi). Filmo idėja gimė prieš dvejus metus. Rašiau magistro darbą apie kino filmų komunikaciją. Gurkšnodami kavą su prodiuseriu Aidu Avižiniu bandėme išmąstyti, ką reikėtų sukurti, kad priverstume žiūrovą ateiti į kino teatrą. Tuo metu jau daug buvo kalbama apie artėjantį Europos krepšinio čempionatą, ir filmo apie rinktinę idėja man tiesiog išsprūdo. Kitą dieną paskambinau Linui Kunigėliui ir paklausiau, ar niekas iki manęs nebuvo sugalvojęs to paties. Nuoširdžiai tikėjau, kad toks filmas turėtų būti įdomus, juk čempionatas – istorinis įvykis, ir mes tapome, nors ir nedidele, to dalimi. Renkant kūrybinę komandą, tai buvo didelis privalumas derantis (juokiasi).
Norėjome parodyti rinktinės gyvenimą Europos čempionato sūkuryje. Prieš pradėdami kurti filmą, turėjome numatę keletą jo scenarijų: „labai gerą“, „gerą“ ir „blogą“ – viskas priklausė nuo rinktinės rezultatų. Išėjo vidurinis. Kalbant apie herojus, jų charakterius, pirminė filmo idėja beveik nesiskiria nuo galutinio rezultato. Dar 2010-aisiais prognozavau, kad į rinktinę grįš Šaras (Šarūnas Jasikevičius – red. past.) ir taps vadovaujančiu veteranu. Lyderis, komandos kapitonas, jaunėlis Jonas Valančiūnas, trylikto žaidėjo drama – nuo pat pradžių maniau, kad visa tai bus filme. Tiesa, Linas Kleiza pagal mano prognozes ir filmo scenarijų traumos gauti neturėjo (juokiasi).
– O kad broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai taps ryškiausiomis filmo žvaigždėmis taip pat atspėjai?
– Kad su jais bus smagu, abejonių neturėjau. Gali būti, kad kai kurie žiūrovai į kino teatrą ateina būtent dėl brolių, bet labai viliuosi, jog po filmo jiems lieka ir kitų žinių, minčių, kurias norėjome perteikti. Bet taip, turiu pripažinti: broliai mėgsta kameras, o kameros – juos (šypsosi).
– Su krepšininkų priešiškumu nesusidūrėte – juk filmas bent tuo metu jiems turėjo mažiausiai rūpėti?
– Filmo idėją rinktinei pardavinėjo L.Kunigėlis. Likus kelioms dienoms iki stovyklos pradžios susitikome su treneriu Kęstučiu Kemzūra, papasakojau jam savo viziją, aptarėme, kas mums galima ir kas – ne. Iš tikrųjų galėjome būti visur, bet patys nusibrėžėme ribą – nėjome, kur krepšininkai miegojo. Nemanau, kad ten būtume nufilmavę ką nors įdomaus. Nebuvo jokių trukdžių ar draudimų, atvirkščiai – rinktinės personalas, pradedant masažuotojais ir baigiant vadybininkais, treneriais, mums labai padėjo. Sunkiausia turbūt buvo tai, kad krepšininkai nėra profesionalūs aktoriai, o filmas jiems nebuvo pagrindinis darbas ir tikslas. Labiausiai jie rūpindavosi žaidimu, o kai turėdavo laisvo laiko, skirdavo jį šeimoms. Mes su kameromis ir filmu atsidūrėme trečiame ar ketvirtame plane.
 |
| Rezisierius Andrius Lekavičius |
– Tad ne veltui operatoriais „įdarbinai“ ir kai kuriuos žmones iš personalo?
– Buvo nemažai situacijų, kai reikėjo jų pagalbos. Siūliausi pats filmuoti per treniruotes, bet manęs nepriėmė, sakė, kad rinktinės masažuotojas Aidas Buzelis labiau tiks (juokiasi). Aidas ir anksčiau treniruodavosi su rinktine, todėl nusprendėme, kad prie jo krepšininkai elgsis natūraliau. Apvilkome jį specialia liemene, prie krūtinės pritvirtinome filmavimo kamerą ir komandoje turėjome dar vieną operatorių: jis kartu su visais mankštinosi, bėgiojo krosus ir viską filmavo. Persirengimo kambariuose, kuriuose skambėdavo įkvepiančios trenerio kalbos, operatoriaus darbas atitekdavo L.Kunigėliui.
– Iš šalies jūsų komandos darbas šiek tiek priminė realybės šou.
– Kuriant dokumentinį filmą negalima visko suplanuoti. Žinodami rinktinės dienotvarkę, turėdavome dviem žingsniais aplenkti krepšininkus ir vienu žingsniu nuo jų atsilikti. Tačiau, skirtingai nei realybės šou, mes nefiksavome jų kameromis dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę.
– Bet pastabų „ir vėl jie – čia“ neišvengdavote?
– Operatorius – taip. Nors visada būdavau šalia, po čempionato rungtynių į autobusą pas krepšininkus nebelipdavau: operatorius vienas eidavo filmuoti. Žiūrėdamas filmuotą medžiagą, išgirdau įvairių replikų.
– Šarūnas Jasikevičius po velnių nepasiuntė?
– Ne, bet Linas buvo perspėjęs, ko galima iš jo tikėtis, todėl operatoriams surengėme „paskaitą“, ką daryti, jei vis dėlto pasiųs. Psichologiškai buvome tam pasiruošę: operatoriai žinojo, kad jei taip nutiks, turės paeiti į šalį, o kitą dieną greičiausiai pats Šaras atsiprašys. Juokiuosi, kad Jasikevičius galėtų pagalvoti ir apie režisieriaus karjerą: jis dažnai operatoriams paaiškindavo, ką galima paslėpti po titrais, o ką reikėtų iškirpti (šypsosi).
– Žmonės, apie kuriuos filmas, – daugiau nei vien krepšininkai tikriems krepšinio gerbėjams, už galimybę atsidurti tavo vietoje jie nežinia ką atiduotų. Koks įspūdis tau pačiam liko apie rinktinės vyrus?
– Visi be galo šmaikštūs, aštrūs jų liežuviai, oi, kaip pakabinti: ne ten koją pastatysi ir sulauksi pastabų. Treneris Kęstutis Kemzūra – nepaprastai teisinga asmenybė, ką ir pabandėme parodyti filme. Net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis jis lieka toks pat. Tas pats Juozukas (rinktinės simboliu vadinamas Juozas Petkevičius – red. past.)... Galbūt kam nors kyla klausimų, kodėl jis jau dvidešimt metų yra kartu su rinktine, tačiau, pabuvus šalia, tokių klausimų nebekyla. Labai šiltas žmogus, kuriam pasiguosti gali ne tik krepšininkai, – kai buvo pralaimėta makedonams, net ir mes jam išsišnekėjome.
– Kokia filmo vieta tau atrodo jautriausia?
– Be abejo – trenerio kalbos. Į filmą pateko tik kelios, o aš girdėjau visas. Buvo sunku atsirinkti, nes kiekviena suvirpina širdį. Žinoma, negali nesujaudinti ir scena, kurioje Kęstutis Kemzūra turi apsispręsti, koks dvyliktukas lieka rinktinėje ir kuriems trims krepšininkams pasakyti „ne“.
– Su kai kuriais krepšininkais galbūt užsimezgė ypatingi santykiai?
– Žiemą praleidau ne Lietuvoje, tad su čia likusiais krepšininkais bendrauti buvo sudėtingiau. Tačiau kartais susirašome su Madride žaidžiančiu Martynu Pociumi. Jis nekantravo pamatyti filmą, todėl nusiuntėme kopiją, ją pažiūrėjo tą patį vakarą, kaip ir kiti rinktinės krepšininkai Lietuvoje. Su kai kuriais vaikinais pabendraujame socialiniuose tinkluose.
– Netrukus po čempionato išvažiavai tęsti reklamos kūrimo studijų Malaizijoje. Kada spėjai baigti filmą?
– Iškart po čempionato sėdau peržiūrėti medžiagos – kol pažiūrėjau du šimtus valandų, tris savaites užtrukau. Paskui su montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi dar penkioms savaitėms užsidarėme studijoje. Toliau laukė kompozitoriaus darbas, garsas, spalvos – manęs ne itin reikėjo. Kino teatrui failą atidavėme likus keturioms dienoms iki premjeros. Ar pritrūko laiko? Mačiau titruose klaidų, vadinasi, pritrūko (juokiasi).
