Restoranų „400 laipsnių“ reklamos veidu tapusi charizmatiška senjorė Elena ne tik laužo šiuos stereotipus, bet ir įrodo, kad žaismingumas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu amžiaus neturi, rašoma pranešime spaudai.
Tiesa, iš pradžių vieniša senjorė savo daugiabučio kieme buvo „toji kaimynė“, kuri vaikydavo bei burnodavo ant prie laiptinės suoliuko besirenkančio jaunimėlio. Kaip ir daugelis tokio tipažo kaimynių, Elena globoja benames kates ir taip jas myli, kad savo namuose turi surinkusi ištisą kačių statulėlių kolekciją.
Vaida Marcinkevičienė, minėto restorano projektų vadovė, pranešime žiniasklaidai pasakoja: „Panašią kaimynę tikriausiai turi kone kiekvienas daugiabutis mikrorajone. Dažniausiai niekas ne tik, kad nesistengia suprasti vienišų senjorų, bet į juos net ir nekreipia jokio dėmesio.“
Tačiau viena kolegė, gyvenusi greta Elenos, sugebėjo atskleisti močiutės meilę gyvenimui ir naujoms patirtims, pasikviesdama ją į restoraną. Iš tiesų restorano darbuotoja vienišą kaimynę čia atsivedė ne tikėdamasi nustebinti kitokiu maistu, o norėdama nors kažkiek ją prablaškyti – juk ne dažnai vieniši senjorai randa progų išeiti į kavinę ar restoraną.
Tą dieną pietums buvo patiektas mėsainis, kurį, visų nuostabai, ponia Elena sukirto ne tik pasigardžiuodama, bet dar ir domėjosi, kaip jis gaminamas, kokia jo sudėtis ir pan. Pasirodo, senjorė yra atvira naujovėms, linkusi išmėginti nebandytus dalykus ir mėgaujasi atradimais.
Ji ir pati tai patvirtino: „Aš esu linkusi išmėginti visokiausias naujoves. Dabar, man atrodo, „ant bangos“ visokiausi vabzdžiai, skėriai, kuriuos valgyti daugelis bijo, o gal šlykštisi, bet tik ne aš – jau paragavau ir man patiko. Džiaugiuosi, kad savo amžiuje galiu mėgautis įvairiu maistu, išbandyti kažką naujo, o ne tik košes valgyti.“
Senjorė paragavo jau ir picų, mėsainių, bruschettų, ir netgi žaliavalgiškų desertų – viskuo gardžiuojasi su didžiausiu pasimėgavimu.
„Stebėdami Elenos meilę maistui ir gyvenimui, sumanėme tai įamžinti, – pranešime žiniasklaidai pasakoja V.Marcinkevičienė, – Pasiteiravome senjorės, ar būtų galima ją valgančią nufotografuoti, o nuotraukomis pasidalinti restorano socialiniuose tinkluose. Mūsų nuostabai, ji entuziastingai sutiko. Tiesa, reklamose, o ypač socialiniuose tinkluose, ne dažnai matome vyresnius žmones, tad rizikavome nepataikyti į savo tikslinę auditoriją. Bet vis tik siunčiama žinutė pasirodė labai bendražmogiška: nesvarbu, kokio amžiaus esi, reikia mėgautis gyvenimu, juk nežinia, kas bus rytoj. O maistas – vienas iš gyvenimo malonumų.“
„Norėjosi šią žinutę skleisti toliau, – sako V.Marcinkevičienė, – Tad su Elenos sutikimu, pagaminome ir plakatą lauko reklamos stendui.“
Šilainiuose esantis plakatas, kuriame laiminga Elena mėgaujasi mėsainiu, skelbia: „Kad nei viena diena nepraeitų veltui“.
„Oho, kokia afiša!“ – pakomentavo ji pamačiusi savo plakato nuotraukas ir pridūrė: „Plakate atrodau gražiai, todėl malonu, kad mane mato visas Kaunas.“
„Štai kaip, iš pažiūros, paprasta vieniša senolė, kuri galėtų būti bet kurio iš mūsų kaimynė, tapo mūsų reklamos žvaigžde“, – šypsodamasi užbaigia restorano projektų vadovė ir primena, kad amžius tik skaičius, kuris netrukdo mėgautis ir džiaugtis ne tik maistu, bet ir gyvenimu.
