Tadas Vidmantas 15min pasakoja, kad pažintis su kosmosu prasidėjo dar vaikystėje – atradus mokslinės fantastikos filmus ir knygas. Mokykloje net valgydavo mažiau, kad tik galėtų sutaupytus pinigus skirti dominančiai literatūrai.
Suaugus meilė kosmosui niekur nedingo. Priešingai, režisierius nuolat gilina savo žinias.
„Džiaugiuosi, kad mokslas vis daugiau apie kosmosą sužino, dėl to daugiau sužinau ir aš. Dar smagu, kad informacija vis išradingiau ir įdomiau yra pateikiama. Įdomus faktas: net ir apie labai tolimus dangaus kūnus žmonija žino daugiau nei apie Žemės vandenynų gelmes. Beje, ten irgi įdomu. Giliųjų vandenų žuvys man savo išvaizda primena ateivius iš filmų“, – juokiasi T.Vidmantas.
O vieną vakarą, besiklausant paskaitos apie astronomiją, T.Vidmantas liko maloniai nustebęs – paaiškėjo, kad dangaus kūnais galima ne tik domėtis, bet ir juos nusipirkti.
„Prieš tai meteoritą buvau čiupinėjęs tik muziejuje ir net nebuvau pagalvojęs, kad jų galima įsigyti. Pradėjau domėtis, skaityti, ieškoti. Pasirodo, juos kolekcionuoti nėra nei labai sudėtinga, nei labai brangu“, – pradžią prisimena režisierius.
Internete pasidomėjęs, kokių gi meteoritų būna, savo išrinktuosius jis įsigijo aukcione. Visi eksponatai pas Tadą Vidmantą atkeliavo paštu iš kitų kolekcionierių ar entuziastų. Visgi pasirinkti iš gausios pasiūlos nėra lengva.
„Mano sprendimą, ką pirkti, nulemia meteorito kilmė, kartais amžius, kartais cheminė sudėtis, estetinė išvaizda. Tik didelių objektų stengiuosi nepirkti, kad galėčiau juos kompaktiškai eksponuoti namie“, – sako T.Vidmantas.
Pats pirmasis kolekcijoje atsidūręs meteoritas Campo del Cielo į Žemę nukrito prieš 4–5 tūkst. metų. Kaip pasakoja režisierius, dėl jame esančio nikelio šis dangaus kūnas išsiskiria savo blizgėjimu. Jis išskirtinis ir dėl kitos priežasties – režisieriaus žmona Lina Vidmantė nešioja žiedą būtent su šio meteorito akimi.
„Taip pat turiu gabaliuką Mėnulio, Marso, turiu akmenuką, kurio amžius beveik toks kaip Saulės, turiu Čeliabinsko meteorito fragmentą. Kadangi šitas naujausias, galiu bet kada „Youtube“ pažiūrėti videoįrašą, kaip jis nukrito“, – džiaugiasi T.Vidmantas.
Beje, du meteoritus – Nantan ir Sikhote Alin – režisieriaus gerbėjai galėjo išvysti jo naujausioje komedijoje „Trys milijonai eurų“. Unikalios ir jų kilmės istorijos. Nantan nukrito 1516 metais Kinijoje, tačiau jį surado tik daugiau nei po 400 metų.
„Iš viso surinko apie 10 tonų, kurias norėjo išlydyti ir panaudoti gamyboje. Tos minties atsisakė dėl per didelio nikelio kiekio sudėtyje. Konkrečiai šitas fragmentas jau stipriai parūdijęs, neblizga, dėl to dar įdomesnis“, – pasakoja T.Vidmantas. Tuo tarpu Sikhote-Alin nukrito 1947-aisiais Rusijoje. Prieš pasiekdamas atmosferą svėrė apie 100 tonų.
Ir nors meteoritų, kaip ir vaikų, skirstyti negalima, režisierius simpatizuoja Allende meteoritui. Nukritęs Meksikoje 1969-aisiais, jis yra maždaug 30 milijonų metų senesnis už Žemę.
„Šis geriausiai mokslo išstudijuotas iš visų mano kolekcijoje esančių meteoritų. Bendro svorio niekas nežino, nes vis dar atranda. Mažiausiai gražus, bet labiausiai įdomus“, – pasakoja Tadas Vidmantas.
O ar kolekcionuoti meteoritus – brangus malonumas? „Labai skirtingai. Kainą nulemia svoris ir jo tipas. Tarkim, paprastas, geležinis, gali kainuoti 50 eurų už 50 g fragmentą. O būna ir tokių, kurie kainuoja 100 tūkst. eurų už 1 gramą. Vertingiausias mano kolekcijoje – meteoritas iš Mėnulio. Gramas jo kainuoja apie 400 eurų“, – pasakoja režisierius.
Šiuo metu kolekciją Tadas Vidmantas vadina užbaigta, o priežastis labai paprasta – pirkti bet ko tikrai nesinori. „Labiausiai kolekciją papildyti norėčiau tuo, kuris prieš 66 milijonus metų sunaikino dinozaurus. Bet jo beveik neįmanoma gauti“, - sako T.Vidmantas.
Režisierius pripažįsta, kad jo kolekcija tikrai dažnai sukelia nuostabą, visgi tai džiugina: „Tai tikrai šiek tiek išskirtinis užsiėmimas, bet ne tai mane motyvuoja. Labai smagu kam nors duoti meteoritą į rankas ir stebėti jo reakciją, kai jis suvokia, prie ko liečiasi.“
O ar kolekciją kada nors išvysime muziejuje? „Nemanau. Nėra ji tokia didelė, kad būtų verta muziejaus. Ir man ji labiau patinka namie“, – juokiasi režisierius.
