Su „8 Kambarys“ vaikinais teko bendrauti daugiau nei prieš metus. Tą kartą susitikome kavinėje ir kalbėjomės apie neįprastą jų grupės pavadinimą, kelio į didžiąją sceną pradžią bei gerbėjų palaikymą. Karolis ir Deividas nebijojo laidyti juokelių, dalijosi savo ateities planais, kuriuos, atrodo, įgyvendinti pavyko su kaupu.
M.A.M.A raudonuoju kilimu vaikinai žengė ir 2018-ais metais, tada jie buvo nominuoti metų proveržio bei metų hiphopo grupės kategorijose. Į rankas nepatekusios statulėlės buvo dar didesnė paskata dirbti,
Šiais renginiais mano pažintis su grupe nesibaigė. Vasarą teko lankytis viename festivalyje, kuriame pasirodė ir Karolis su Deividu. Gerokai po 12 valandos jie žengė į kur kas mažesnę sceną nei pagrindiniai atlikėjai, bet sulaukė ne ką mažiau dėmesio nei Dynoro – su draugais vos ne vos radome laisvą vietą daugybės žmonių būryje. Pamenu, tą kartą atrodė, kad nėra nė vieno, kuris nemokėtų grupės dainų.
Vos prieš kelias dienas mes dar kartą su grupe susidūrėme akis į akį –vėl didžiausiame muzikos renginyje Lietuvoje. Čia, kaip ir prieš metus, jie žengė su savo antromis pusėmis bei grupės prodiuseriu Ričardu Fedasiuku, bet atrodė kur kas labiau savimi pasitikintys. Kai jie ėjo atsiimti nuskintų apdovanojimų, su šypsena prisiminiau mūsų seną pokalbį, džiaugiausi, kad per ganėtinai trumpą laiką jiems pavyko daug pasiekti.
Vis dėlto ne toks ir saldus tas pergalės skonis, kai į petį baksnoja kitos grupės ir svarsto, ar tikrai vaikinai to verti. Apie tai su „8 Kambariu“ pasikalbėjome šį kartą – kartėlį, kurį jaučia grupės po apdovanojimų, Karolio ir Deivido drąsius žodžius apie kitus atlikėjus, hiphopo muziką Lietuvoje ir skandalus.
– Ne paslaptis, kad M.A.M.A apdovanojimai vertinami dviprasmiškai, vieni atlikėjai renginį boikotuoja, kiti netiki sąžiningumu. Su kokiu nusiteikimu atvykote į muzikos apdovanojimus? Ar sutinkate, kad į nominantų sąrašą pateko tie, kurie labiausiai nusipelnė?
– Talaz: Į apdovanojimus atvykome puikios nuotaikos, džiaugiamės, kad buvome nominuoti net trijose kategorijose. Smagu būti įvertintiems, tačiau paties apdovanojimo nesureikšminame. Prieš kelerius metus, kai buvome karjerą pradedanti grupė, gal ir kitaip galvojome, troškome nominacijų ir apdovanojimų. Dabar taip nėra. Mūsų dainas mintinai dainuoja žmonės, renkasi, kad paklausytų koncertų, rašo laiškus – nė vienas apdovanojimas negali to nusverti.
Visada atsiranda tų, kurie bando kurti teorijas, kad yra kas nors nešvaraus, nominuoti ne tie, kurie nusipelnė. Mūsų patarimas, kuriuo mes patys naudojamės – dirbti tiek daug ir kokybiškai, kad nekiltų klausimų apie vertumą į nominaciją. Jei tavo dainą mintinai dainuoja visur, kur tik nuvažiuoji, moka net tie, kurie nežino grupės, nuo mažų vaikų iki suaugusių žmonių – kokių dar klausimų gali kilti ir kaip prieš tokį faktą galima ką nors „prakišti“ nešvariai?
– Corsalis: Boikotuoja? Man labai juokingi tie, kurie boikotuoja renginį, bet į jį ateina ir sako: „Oi, aš atėjau pažvengi.“ Ne, tu atėjai ne pažvengti, tu užlipai ant scenos pasiimti apdovanojimo. O, jei esi toks kietas, tai neik ir neimk to apdovanojimo. Mes atvykome su labai gera nuotaika, jutome šiokį tokį jaudulį, kuris labai smagiai suveikė atsiimant apdovanojimus.
Kalbant apie renginį, jis yra svarbiausias, didžiausias ir kiečiausias muzikos renginys, kurį žiūri beveik visa Lietuva. Į jį eidami puošiasi žmonės, kurie net nesusiję su muzika, čia nori patekti visi.
– Šiais metais gavote M.A.M.A hiphopo grupės, metų dainos apdovanojimus. Ką jums jie reiškia? Ar tai jums svarbus įvertinimas?
– Talaz: Tai įvertinimas už mūsų sunkų darbą. Mes tuo džiaugiamės, bet proto neprarandame. Malonu buvo gauti statulėlę už metų dainą. Labai apsidžiaugėme ir kai gavome apdovanojimą už metų hiphopo grupę, nes tai yra muzikos stilius, su kuriuo prasidėjo visas mūsų muzikinis kelias. Šis pirmasis apdovanojimas lentynoje primins, kad turime dar daug ir sunkiai dirbti, nes vietos joje dar daug (juokiasi).
– Corsalis: Šie apdovanojimai tai tik faktas, kurio negalima paneigti. Mes juos priimame kaip ledkalnio viršūnę, kuriai pasiekti reikėjo daug darbo ir pastangų. Žinoma, labai smagu gauti šį įvertinimą, kai žinai ir jauti, kad esi 100 proc. to vertas.
– Buvote nominuoti jau ne pirmus metus, tačiau apdovanojimus atsiėmėte pirmą kartą. Kaip manote, kas padėjo užaugti kaip grupei, turėjo didžiausios įtakos tam, kad pelnėte statulėles būtent šiose kategorijose?
– Talaz: Kiekvienais metai darbo tempas didėja. Neužsibūname vienoje vietoje, mums reikia visko daugiau, kokybiškiau. Prie to dirba visa komanda. Džiugu, kad pirmas apdovanojimas gautas po metų, kuriais ypač daug dirbome. Neseniai pranešėme apie koncertą arenoje, to tikrai nebūtume darę prieš metus ar dvejus. Pergalių link einame tikslingai, o apdovanojimas yra to rezultatas.
– Corsalis: Aš manau, kad niekada nebuvome ir nebūsime vieno hito grupė, dirbome nuosekliai, augome ir nenustojome didinti tempo. Tai darysime ir šiais metais.
– Atleiskite, kad atvirai, bet ar patys manote, kad nebuvo kitų, kuriems būtumėte norėję perleisti hiphopo grupės apdovanojimą?
– Talaz: Atlikėjai ir grupės, kurios buvo nominuotos, jau yra laimėtojai. Visi esame pastebėti, žmonės klauso mūsų muzikos. Jei komisija nusprendė, kad esame verti šio apdovanojimo, kodėl turėtume jį kam nors perleisti. Jaučiamės pelnytai jį gavę, o kilti padeda tik mūsų darbas.
– Corsalis: Kiekvienas iš nominantų jau laimėjo, nes jų darbai šiais metais buvo pastebėti. O kas surenka daugiausia komisijos taškų, tas laimi statulėlę. Šiais metais ji yra mūsų ir jos niekam neatiduosime. Tegu tai būna stimulas kitiems labiau pasistengti ir paspausti greičio pedalą šiais metais (juokiasi).
– Jei skaitėte viešoje erdvėje, ne vienas išsakė mintį, kad šiemet vertėjo šiuo apdovanojimu pagerbti Lilą ir Innomine vien dėl to, kad jie skirstosi. Ar manote, kad tai būtų sąžininga?
– Talaz: Nekalbu konkrečiai apie Lilą ir Innomine, bet kodėl turėtų kilti tokia mintis – pagerbti, nes baigia grupės veiklą? Jie buvo nominuoti keliose nominacijose, jų nusipelnė. Tačiau laimėjo kiti. Nemanau, kad jie patys norėtų gauti apdovanojimą dėl to, kad skirstosi. Visą savo karjerą grupė gaudavo apdovanojimus pelnytai, pasiekė juos savo darbu.
– Corsalis: Jūs geriau Lilo paklauskit, kaip jis jaustųsi, jei jie laimėtų vien dėl to. Aš žinau faktą, kas laimėjo, juo džiaugiuosi. Su mumis taip pat džiaugiasi labai daug žmonių, gavome milžinišką palaikymą. Absurdas yra apie tai kalbėti. Svarstyti apie tai, kad kažkam reikia duoti apdovanojimą, dėl to, kad nutraukia veiklą, yra neteisinga prieš kitus. Ir kaip matome, tos sąlygos vertinimų kriterijuose nėra, o kažkam vis tiek kyla klausimų dėl skaidrumo...
– Koks jūsų santykis su kitomis hiphopo grupėmis?
– Talaz: Geras. Jie yra, mes esame. Mums niekas netrukdo. Norėtume, kad grupių būtų daugiau, o hiphopo muzika Lietuvoje taptų numeris vienas.
– Corsalis: Pasisveikiname per renginius, bet arbatos išgerti nesusitinkame (juokiasi).
– Ką galvojate apie apdovanojimuose kylančius ir vėliau viešoje erdvėje aptarinėjamus skandalus, ne vietoje ir ne laiku pasakytus žodžius, kitų grupių tarpusavio konfliktus? Pavyzdžiui, tiesioginės transliacijos metu girdėjau, kad apie Flying Saucer Gang ir OG Version skandalą pasisakėte kritiškai. Kodėl? Apie ką, jūsų nuomone, atlikėjai turėtų kalbėti muzikoje?
– Talaz: Grupės apie ką nori, apie tą ir kalba. Tai yra jų asmeninė kūryba. Ir nereikia niekam nieko patarinėti, nes kiekvienas turi savo temas, stilistiką. Rinktis apie ką kalbėti, labiau turėtų žiniasklaida. Ji dažnu atveju yra tai, kas smukdo visą muzikos ir šou pasaulio lygį. Rašo dešimtis identiškų straipsnių, bando iš bet kokios situacijos išpešti provokaciją, skandalą. Suprantu, kad tai parduoda, bet muzika jau seniai lenkia žiniasklaidą savo profesionalumu. Aš jokiu būdu neabsoliutinu visų. Yra puikių žurnalistų, kurie ima profesionalius interviu ir rašo kokybiškus straipsnius. Reiktų žiūrėti ne tai, ką ima žmonės, o kas yra jiems duodama. Ne paklausa, o pasiūla yra sutrikusi.
– Corsalis: Mes pasisakėme ne apie juos, o apie faktą ir situaciją Lietuvoje. Yra kreipiama per daug dėmesio tokiam mėšlui kaip „lovos reikalai“. Tai yra tiesiog amoralu, suprantu, kad tai gandų varikliukas, bet šie dalykai turi likti dviejų žmonių reikalu. Kalbėkite apie ką norite, bet žinokite, kad kalba atspindi jūsų vertybes.
– Pastebiu, kad patys nesate linkę veltis į skandalus. Kaip pavyksta juos aplenkti? Galbūt tai lemia jūsų branda ar charakteris?
– Talaz: Turbūt šie dalykai ir lemia. Mums nereikia reklamuotis jokiais kitais būdais. Užtenka muzikos. Žmonės rašo į feisbuką, instagramą, prisipažįsta, kad juos įkvepiame, kad tai, ką sakome savo dainose, padeda jiems pereiti sunkius laikotarpius, atrodo lyg dainuotume apie juos. Taip pat mūsų santykis su fanais yra artimas ir nuoširdus, visada skiriame jiems laiko. Todėl nereikia kažkaip kitaip į save patraukti dėmesio.
– Corsalis: Kylame, kad ir lėčiau, bet muzikos, o ne skandalų dėka. Turėjome milijoną galimybių atsakyti gana žinomiems žmonėms į replikas apie mus, bet visuomet renkamės jas ignoruoti. Juk suprantame, kad pyktis, tai tik žmogaus savivertės neturėjimo dangstymas. Ir tikrai nepulsime atgal aršiai, o pagailėsime, ir, jei reikės, patarsime, kur kreiptis pagalbos, nes pažįstame tikrai gerų specialistų (juokiasi).
– Viešumoje ne vienas atlikėjas prieš metus buvo pasisakęs apie tai, kad vietą scenoje reikia užleisti naujiems atlikėjams. Kaip patys vertinate tokias kalbas?
– Talaz: Nereikia skirstyti atlikėjų į senus ir naujus. Kažkada taip galvojome, manėme, kad niekas neklauso jaunimo... Tačiau taip nėra, žmonės viską mato ir stebi rezultatus. Jei kam nors „neduoda“ scenos, vadinasi, reikia labiau padirbėti, kad niekam nekiltų abejonių, jog turi joje būti.
– Corsalis: Nėra „reikia“, arba jos nusipelnai, arba ne. Niekas neskirsto vietų, nesėdi ir nesprendžia, kokiai amžiaus kategorijai paskirti apdovanojimą, tiesiog tais metais vieni atlikėjai yra ryškesni už kitus. Kai prieš metus į sceną lipo senosios kartos atlikėjai, aišku, buvo galima tik paliūdėti ir paverkšnoti: „Kaip čia mūsų neįleidžia“, bet tai kvaila. Vietoje tuščių kalbų eikite dirbti, kad vėliau niekam nekiltų jokių klaustukų, jog esate verti apdovanojimų.
– Ar tokie apdovanojimai sukelia įtampą tarp grupių? Kodėl, jūsų nuomone, kyla nepasitenkinimai iš vienų ar kitų hiphopo atstovų, gavus apdovanojimą?
– Talaz: Įtampą kelia nebent tiems atlikėjams, kurie pyksta, nes nelaimėjo jie ar jų draugai. Ar tai yra objektyvu? Manau, kad mažų mažiausiai juokinga. Nereikia gyventi dėl apdovanojimų. Kai juos pamiršti, tada paskambina ir pasako: „Dirbai taip gerai, kad mes norime apdovanoti.“
– Corsalis: Nepasitenkinimas kyla, nes ne jie gauna apdovanojimus ir nemoka pasidžiaugti už kitus. Visi žiūri tik į savo žmonių ratą, atrodo, kad jis buvo geriausias. Tai yra natūralu, bet galiausiai viską sprendžia žmonės iš šalies. Paaiškėjus, kas iš tiesų buvo labiausiai vertas statulėlės, kyla nepasitenkinimas. Taip buvo ir bus, nemanau, kad verta net kalbėti apie tai.
– Kalbant apie muziką, mano kolegė per apdovanojimus jau buvo jums uždavusi klausimą, kokio lygio dabar yra hiphopo kultūra ir ar Lietuvoje jai dar reikia augti. Ką galėtume įvardinti kaip stiprius hiphopo kultūros atstovus Lietuvoje? Ir ką manote apie stilių įvairovę?
– Talaz: Hiphopo kultūra turi tvirtus pagrindus. Dėl to būtina padėkoti „G&G Sindikatui“, jie neleido šiai kultūrai užgesti. Vis dar gyvuojanti radijo laida „Gatvės lyga“ parodo, kad iki šiol jie be atlygio saugo šią kultūrą. Hiphopui, kuris skirtas masėms, Lietuvoje dar yra daug kur tobulėti, galbūt ir skambame panašiai, bet toli gražu tai nėra Vakarų lygis.
– Corsalis: Aš manau, kad esame dar nutolę nuo Vakarų hiphopo muzikos. Bandoma lygiuotis, bet toli gražu, jaučiasi sugebėjimų trūkumas. Galiu tik pasakyti, kad turime labai gerų, pasaulinį lygį siekiančių instrumentalų kūrėjų.
Mes esame stiprūs šios kultūros atstovai ir tobulėsime, nepaisant jokių kalbų. Hiphope jau traukiasi senbuviai, kurie statė pamatą ir skiepijo vertybes. Vieni po truputį, kiti drastiškai, likusiems tereikia pasiimti gerą pavyzdį ir tobulėti.
O stilių įvairovė Lietuvoje dar nėra tokia didelė, kad ją galima būtų taip pavadinti. Taip, turime skirtingų žanrų, tai yra gerai, bet manau, kad jų reikia daugiau, nes darosi nuobodu.
– Kaip manote, ar hiphopas Lietuvoje jau turi didesnį ratą, ką sako jūsų gerbėjai, už ką labiausiai giria?
– Talaz: Žinoma, hiphopas yra sparčiausiai populiarėjantis muzikos stilius Lietuvoje. Tai parodo žmonių skaičius, ateinantis į hiphopo grupių koncertus.
Gerbėjai mus giria dėl istorijų, kurias pasakojame, ir koncertų – jie yra kažkas nerealaus. Šimtai ar tūkstančiai žmonių sukuria neapsakomą energiją, visi mintinai dainuoja kiekvieną dainą. Tai viską įprasmina.
– Corsalis: Žinoma, jis skamba arenose, tuo viskas pasakyta. Mūsų žmonės labiausiai pastebi ir giria paprastumą, nuoširdumą, žmogiškumą, o dainose džiaugiasi atradę save. Su fanais turime labai stiprų ryšį.
– Ar Lietuvoje reikia rengti tokius apdovanojimus, o galbūt jau laikas galvoti ir apie atskirus, skirtus hiphopui?
– Talaz: Apdovanojimų reikia. Mūsų valstybėje viską bandoma apkarpyti, uždrausti, paversti nusikaltėliais, sujungti, padaryti paprasčiau. Jei neliktų apdovanojimų, gal ir lietuviškos muzikos nereikia? Juk yra užsienio atlikėjai... Apdovanojimai nėra priežastis, kodėl muzikantai kuria, bet jie yra šiokia tokia paskata, stimulas dalintis gera muzika, kad ji neliktų nepastebėta.
– Corsalis: Tikrai reikia, jie skatina atlikėjus labiau dirbti, tobulėti. Turime turėti galutinį tašką, kuriame paaiškėja, kas tais metais geriausias. Kalbant apie hiphopo apdovanojimus, jie anksčiau buvo teikiami, tačiau nebuvo populiarūs. Tai atsako į klausimą ar jų reikia.
