„Šiandien džiaugiuosi, jog kažkada išdrįsau mesti medicinos studijas ir nusprendžiau siekti savo svajonės – tapti aktore. Viename spektaklyje mano personažė sako: „Mūsų svajonės yra mūsų darbas, kurį mes žūtbūt turime padaryti gerai.“ Tai stengiuosi atlikti visus savo darbus gerai, nes galiu drąsiai pasakyti – dirbu tai, kas patinka širdžiai“, – sako aktorė ir dėstytoja Goda Piktytė.
– Esate kilusi iš garsios medikų šeimos, pati irgi svarstėte apie medikės profesiją. Kaip atsitiko, jog atsidūrėte teatre ir meno pasaulyje?
– Augau su seneliais, kurie abu buvo medikai. Senelis Boleslovas Piktys – neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje – man buvo didelis autoritetas, todėl ketinau tapti gydytoja. Ruošdamasi medicinos studijoms lankiau parengiamuosius kursus, dirbau pagalbininke Neurochirurgijos skyriaus operacinėje. Baigusi mokyklą, įstojau į Medicinos akademiją, studijuodama ir toliau dirbau klinikose. Ir man patiko, bet... pabaigusi pirmuosius medicinos studijų metus supratau, kad ta teatro magija manęs nepaleidžia. Nuo pat vaikystės žavėjausi teatru. Žiūrėdavau visus vaikiškus spektaklius iš eilės, o kai visi būdavo pažiūrėti, vėl eidavau į tuos, kuriuos mačiau. Kiek prisimenu, nepraleidau nė vieno „Merės Popins“ spektaklio nuo jo premjeros. Na, gal kokį kartą, kai sirgau.
Tuomet lankiau ir dramos studiją, kuriai vadovavo aktoriai Nijolė Lepeškaitė ir Viktoras Valašinas. Pradėjau studijuoti aktorystės meistriškumo studijas, nors tuomet vis dar dirbdavau naktimis ligoninės priėmimo skyriuje. Ir tai nebuvo paskutinės studijos. Dar pasiryžau stoti ir į menotyrą, nes man buvo įdomu. Vaidybos ir menotyros bakalauro diplominiai užklupo beveik tuo pat metu. Nebuvo lengva, bet pravertė medicinoje išugdyta disciplina ir laiko planavimas. Po bakalauro studijų prasidėjo darbas teatre, televizijoje ir vėl studijos, šįkart – menotyros magistrantūroje. Diplomą gavau tarp spektaklių Kauno dramos teatre.
– Du dešimtmečius dirbate nacionaliniame Kauno dramos teatre, esate laimėjusi teatro apdovanojimų. Ką jums reiškia aktorystė?
– Man įdomiausias aktorius, kuriam pirmiausia rūpi tas personažas, kurį vaidina, o ne jis pats, vaidinantis tą personažą. Dirbančio aktoriaus kasdienybė – nenutrūkstamas smalsumas, paslankumas, ištvermė, įsipareigojimas ir darbas, kurį nuolat lydi ir nesėkmių kartėlis, ir pasisekimo džiaugsmas. Tas, kuris visada ieško savo geriausios versijos scenoje, turi potencialo sukurti bet kokį vaidmenį ir meistriškai priversti publiką verkti, juoktis ir susimąstyti.
Susidūriau su puikiais režisieriais, garsiomis, geromis pjesėmis, aktorių geidžiamais vaidmenimis ir, žinoma, nuostabiais, įvairių kartų partneriais scenoje. Kiekvienas vaidmuo naujame spektaklyje man reiškia naują iššūkį ir galynėjimąsi su savimi, nes tai neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Kiekvieno spektaklio repeticijose sau ir kitiems įrodinėju, kad sugebu personažo mintį paversti veiksmu, įrodinėju kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita... Kai pavyksta įrodyti – šventė, kai ne – bandau iš naujo. Vaidyba tikrai gali būti džiaugsmas, tik reikia nemažai pastangų, kad neleistum tam džiaugsmui pasprukti.
– Kurie vaidmenys – Jūsų mylimiausi?
– Man visada svarbiausias tas vaidmuo, kuriuo gyvenu dabar – tas, kuris dar tik atsiranda, gimsta, ryškėja. Štai ir šiandien ant stalo nauja pjesė, kuri, tikiuosi, patiks ne tik man. Žinau ir heroję, kurią norėčiau suvaidinti. O praeityje mylimų vaidmenų – daug. Paprastai, kai dėl kokių biurokratinių priežasčių tenka pristatyti jų sąrašą, pateikiu jį atvirkščia chronologine tvarka: nuo pastarųjų iki pirmojo.
Pasakojimas apie visus užtruktų per ilgai, todėl paminėsiu tik sąrašo gale visada atsiduriantį pirmąjį. Tai mano debiutas – Gešės vaidmuo spektaklyje pagal R.W.Fassbinderio pjesę „Laisvė Bremene“, atnešęs jaunai aktorei daug nepamirštamų akimirkų, pirmiausia – galimybę vaidinti kartu su pripažintais scenos meistrais Algimantu Masiuliu ir Petru Venclovu, o taip pat ir nominaciją už geriausią moters vaidmenį. Matyt, tada patikėjau, kad ne tik noriu būti, bet ir esu aktorė.
– Kodėl neapsiribojote teatru ir nusprendėte žengti akademiniu keliu?
– Prieš dešimt metų netikėtai sulaukiau VDU vadovų pasiūlymo kurti naują vaidybos studijų programą ir universiteto teatrą. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatre, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį įsivaizdavau tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirčių, nors tuo metu jų ir nesureikšminau: vadovavau dramos studijai gimnazijoje Kaune, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universitete Vilniuje, sukūriau ir sėkmingai su savo kolegomis keletą metų iš eilės rengiau didelį pasisekimą turėjusią edukacinę „Teatro dirbtuvių“ programą.
Pasiūlymas man, VDU absolventei, sugrįžti į savo alma mater pedagogės vaidmenyje pasirodė viliojantis. Ir štai: pastaruosius aštuonerius metus dirbdama docente visas savo pedagogines „galiasׅ“ skyriau vaidybos studijų programai ir universiteto teatrui. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Stengiuosi pasidalinti su jais realia to pasaulio, į kurį jie žengia, patirtimi. Juk svarbu, kad jaunas žmogus rinktųsi profesiją pagrįstai ir sąmoningai, kad būtų smalsus, tuo domėtųsi, nuoširdžiai norėtų ir tikėtų. Geriau pačiam ieškoti ir atrasti savo vietą gyvenime, o ne laukti, kol tą vietą nurodys susiklosčiusios aplinkybės.
– Šiuo metu savo edukacinę veiklą sutelkėte į naująją VDU Švietimo akademijos programą Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogika. Kaip manote, ar mokyklose pakankamai dėmesio skiriama menų dalykams?
– Šiuo metu pasaulyje menai integruojami į bendrojo ugdymo programas vis išradingiau ir intensyviau. Manau, kad ši tendencija atkeliauja ir į mūsų šalį. Scenos meno pedagogų poreikį galiu įvertinti savo patirtimi, kurią įgijau kaip menininkė dirbdama su Lietuvos gimnazijų moksleiviais. Supratau, kad didelį šokio ir teatro mokytojų stygių gimnazijose sumanesni vadovai stengiasi kompensuoti, kviesdami scenos meno profesionalus.
Tačiau dažniausiai šie menininkai neturi deramo pedagoginio pasirengimo, o mokyklos pedagogai neturi šiuolaikinių meninės raiškos kompetencijų. Apie scenos meno ugdymo spragas byloja ir kita, jau minėta mano patirtis – ketverius metus vykusi „Teatro dirbtuvių“ programa, kurioje dalyvavo tiek moksleiviai, tiek brandaus amžiaus įvairių profesijų žmonės. Vienas pagrindinių šios programos sėkmės veiksnių – akivaizdus: ji pasiūlė kūrybinės raiškos galimybes, kurių dalyviai tikrai neturėjo savo ankstesniame lavinimosi procese.
Scenos menų pedagogikos vaidmuo yra iš tiesų labai svarbus socialiniame ir kultūriniame gyvenime, nes mokykloje dirbantis šokio ir teatro mokytojas ne tik skatina refleksiją, sukuria tinkamą erdvę eksperimentavimui, bet ir prisideda prie kitos šiuo metu itin aktualios ugdymo problemos sprendimo – mokyklos socioemocinio klimato gerinimo.
– Nuo Jūsų gyvenimo būdo neatsiejama Prancūzijos kultūra. Kokie saitai jus sieja su viena įtakingiausių Europos šalių?
– Daugelis dalykų prasideda tarsi nereikšmingomis patirtimis. Kai kurios iš jų taip ir lieka biografijos paraštėse, o tos, kurios suvirpina kažkokias jautrias stygas, ilgam įsipina į asmeninį ir profesinį gyvenimą. Turėjau draugę – prancūzę, todėl studijų metu nutariau mokytis prancūzų kalbos. Bendraudavome ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Nuvykusi ten lankydavau muziejus, teatrus, susipažinau su daug menininkų. Taip atradau garsiąją prancūzų dramaturgę Yasminą Rezą, kuri, beje, taip pat buvusi aktorė. Padedami Prancūzijos kultūros centro, tris jos pjeses pristatėme Lietuvos žiūrovams.
Pamačiusi puikų spektaklį Pompidou centre, įkalbėjau jo režisierių Vincentą Thomassetą pastatyti jį Lietuvoje. Pasikviečiau kitą prancūzų režisierių padirbėti su savo vaidybos studentais. Pastarasis bendradarbiavimas Kaune ir Grenoblyje pavirto simetriškais spektakliais, kuriuose pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai vaidino kitakalbių apsuptyje. Galėčiau ilgai vardinti prancūziškuosius savo projektus. Kai kas nors iš tiesų įdomu, tuomet galimybės auga, lyg žiemą nuo kalno riedantis sniego kamuolys.
