Arizonos valstijoje, JAV, 56 metų moteris nužudė savo 8 metų dvynius anūkus, kurie abu sirgo sunkia autizmo forma. Močiutė jau trejus metus rūpinosi jais, nes jos dukra, vaikų motina, nebepajėgė to daryti ir pasitraukė iš gyvenimo.
Po anūkėlių nužudymo močiutė norėjo nusižudyti ir pati – prisigėrė vaistų, tačiau, buvo išgelbėta. Ir šiuo metu teismo sprendimu yra nuteista 21 metams kalėjimo.
Ką reiškia sunki autizmo forma?
Ką reiškia sunki autizmo forma? Vaikai nekalbėjo ir nekomunikavo, naudojo sauskelnes, turėjo virškinimo problemų, vienam iš jų buvo diagnozuota astma. Vienas broliukas pastoviai kentė stiprius skausmus pilve, kitas kasdien dusdavo. Vaikai savarankiškai nevalgė. Tokia buvo šios šeimos kasdienė rutina. Ir taip visam gyvenimui. Kad galėtų rūpintis ir slaugyti sergančius vaikus, moteris išėjo iš darbo ir buvo vienintelė jų globėja. Vaikai daugiau neturėjo nieko.
Žiniasklaida rašo, kad močiutė sirgo depresija ir nužudymo dieną nebematė prasmės tęsti berniukų kančių. Todėl ir priėmė šį nesuvokiamą sprendimą.
Aš tikiu, kad mes pajėgūs suprasti priežastis tokios tragedijos, bet nesame pajėgūs suvokti kančios ir skausmo mastelio, ką turėjo iškęsti ta moteris, prieš priimdama tokį sprendimą. Jau nekalbu apie nekaltus vaikus, kurie buvo nužudyti.
Filmas „Ypatingieji“ ir ši istorija padėjo suprasti, apie kokio rimtumo sutrikimą mes čia šnekame.
Filmas „Ypatingieji“ ir ši istorija padėjo suprasti, apie kokio rimtumo sutrikimą mes čia šnekame.
Kine autizmas kartais rodomas kaip ypatingas sugebėjimas – tokios, žinot, super galios. Gal matėt juostą su Benu Afflecku „Sąskaitininkas“ ar legendinį filmą „Lietaus žmogus“? Arba tas berniukas sakantis „I see dead people“ iš juostos „Šeštas pojūtis“.
Visi šie personažai buvo keisti ir kitokie. Ir visi jie buvo autistiški.
Šiame filme autizmas rodomas iš kitos pusės.
Šiame filme autizmas rodomas iš kitos pusės. Nieko romantiško, poetiško ar iš ypatingų sugebėjimų srities. Viskas rodoma taip, kaip ir yra iš tikrųjų. Kasdienybė žmonių, turinčių sunkios formos autizmą, ir kasdienybė žmonių, besirūpinančių jais.
Aš su autizmu nesu susidūrusi. Nors meluoju, kažkiek esu, kažkiek, matyt, esam daugelis ir kasdien. Tačiau tik su autizmo spektro sutrikimų turinčiais žmonėmis. O tai labai lengva autizmo forma.
Psichologai sako, kad daugelis tikrai atrastumėm savo rato žmonių, kurie patenka į „spektrą“. Tai sudėtingai socializuojantys, negebantys išlaikyti santykių ar negalintys prisitaikyti prie sociumo žmonės. Tačiau tuo galima gyventi ir jei paskaitytumėt spektro sutrikimo skiriamuosius punktus, visi kažkiek juose rastumėm ir sau tinkančių dalykų.
Tačiau apie sunkią autizmo formą žinau tik tiek, kiek susidurdavau literatūroje ar girdėdavau pasakojimus iš kitų žmonių. Nuo šiol žinau daugiau ir tik šios kino juostos dėka.
Šiame filme pasakojama istorija apie du bičiulius – žydą ir musulmoną, kurie paskiria savo gyvenimus užribyje esančioms socialinėms grupėms ir jų integracijai į visuomenę.
Šiame filme pasakojama istorija apie du bičiulius – žydą ir musulmoną, kurie paskiria savo gyvenimus užribyje esančioms socialinėms grupėms ir jų integracijai į visuomenę. Į visuomenę, kuri pati juos ir atstūmė. Vienas rūpinasi sudėtingu gatvės jaunimu, kitas – autistiškais vaikais. Pagal jų planą – šios dvi grupės leidžia laiką drauge. Gatvės vaikai, kurie niekam neberūpi, rūpinasi autistiškais vaikais, kuriais daugelis norėtų nebesirūpinti. Ir šių dviejų džentelmenų sugalvotas (pavartosiu madingą žodį) sinergijos planas tikrai veikia. Vieni randa tikslą gyvenime, kiti – pradeda reaguoti į aplinką.
Žiūrint „Ypatingieji“ kartais atrodydavo, kad ši istorija fikcinė. Tiesiog, sunkiai suvokiama, kad tai vyksta realiam gyvenime. Iš kur tokie rūpestingi ir atsidavę kitiems žmonės? Ar tikrai dar tokių gerų gali būti? Ir dar ta filme rodoma religijų draugystė. Gi pagal nusistovėjusias šablonines klišes filmuose vaizduojami musulmonai dažniausiai būna blogiečiai, o žydai neretai portretizuojami kaip savanaudžiai.
Čia viskas pasakojama lyg iš vadovėlio apie kultūrų draugystę.
Aš nepamenu, kada tiek verkiau kine. Kartais, būna, žiūri filmą – susigraudini ir pradedi ašaroti. Bet taip elegantiškai rankove nusišluostai ašaras. Kai toks filmas baigiasi, įsijungia šviesos salėj, kažkaip truputį „sarmata“ pasidaro prieš kitus žiūrovus. Toks jausmas, kad aš „lepšė“ kažkokia. Tada išsitraukiu vazeliną ir skaitau jo sudėtį ir kai jau visi išeina ramiai pakeliu užtinusias akis.
Per šį filmą verki, kūkčioji, šluostaisi ašaras ir kažkuriuo momentu jau pasidaro nebesvarbu, ar kas mato, ar kas girdi. Nes tiesiog išleidi viską, kas susikaupę. O kapoja stipriai ir skaudžiai.
Mane dar kapoja gėda. Gėda, nes mintyse visi mes, fiziškai ir emociškai sveiki žmonės, susidūrę su kitų sudėtingais likimais pagalvojame, ačiū dievui, kad ne man. Bet, matyt, kad tokie likimai tenka žmonėms, kurie pajėgūs juos patempti.
Šnekėjau su vienu draugu, jis sako – kantrybė reikalinga tik saviems vaikams ir gyvūnams, visur kitur – mažai naudos. Tad ar bent galime suvokti, kokią kantrybę yra išsiugdę šie žmonės?
Man ši juosta yra apie tai. Apie kantrybę.
Ugdyti ir socializuoti svetimus vaikus, kurių vienintelė jausmų išraiška yra smurtas. Turbūt man ši juosta yra apie tai. Apie kantrybę. Nes šiame filme ji arti tobulumo.
Bet nevaidinsiu čia labai išmintingos moralizuotojos, nueikite į šį filmą ir iš jo pasiimkite tai, kas jums patiems bus artimiausia ir prasmingiausia.
O ten šio gėrio tikrai rasite.
