Po jos nusprendėme draugystes kuriam laikui pristabdyti. Tiesa tokia, kad mano artimiausių žmonių rate nelabai kas gali sirgti – visi yra itin jautrūs virusui: dvynukų besilaukianti pora, fronte dirbantys medikai, rizikos grupėje esantys artimieji ir paslaugas teikiantys bičiuliai.
Nors tada dar nebuvo paskelbta tiksli projekto „Karantinas. II dalis“ data, bet jau buvo aišku – atsisveikinam iki kitų metų.
Vaikiškai tada vieni kitiems melavom: „po vakcinos, tai oi kaip varysim!“. Realiai, nieko mes nevarysim, bet ši mintis buvo guodžianti tuo metu.
Apokaliptinės nuotaikos tvyrojo ore – aptarinėjome, kas kur trauks žiemoti per pandemiją. Tokia, žinot, zombių filmo įžanga – lieka paskutinės dienos palikti miestą ir viršijant greitį autostradoje važiuoti kažkur, kur „saugiau“.
Ir ką jūs galvojat? Dauguma užkietėjusių miestiečių prieglobstį rado madingiausioje karantino kryptyje – Palangoje. Šioje vietoje reikėtų pasakyt, kad aš esu tikrų tikriausia vilnietė, o tokiems, kaip žinia, šis kurortas nelabai patinka.
Tikrai pažįstat žmonių, kurie garsiai ir išdidžiai sako:„Palangoj nebuvau gal dešimt metų – neturiu ten dėl ko važiuoti“
Čia, aišku, truputi šaržuoju, bet jūs suprantat, ką turiu mintyje. Tikrai pažįstat žmonių, kurie garsiai ir išdidžiai sako: „Palangoj nebuvau gal dešimt metų – neturiu ten dėl ko važiuoti“.
Neslėpsiu, prieš gerą dešimtmetį ir aš taip sakydavau, nes taip buvo madinga sakyt. Visgi šiais laikais toks pareiškimas jau yra kiek senamadiškas, nes šis kurortas turi viską, ko tik gali reikėt ir pačiam įmantriausiam sostinės gyventojui.
Viena mano draugų vilniečių pora nusprendė, jog karantinuojantis ir dirbant iš namų nuomotis būstą mažesniame mieste yra paprasčiau. Susikrovė daiktus ir iš buto sostinėje persikėlė žiemoti į jaukų kotedžą Palangoje. Už krikščionišką 520 eur/mėn. sumą jie gavo namuką su krosnele ir nuosavu kiemu. Po darbų vedžioja šunį pušyne ir kas vakarą džiaugiasi sostinės gyventojams neįprasta prabanga – jūra.
Kita mano sostinės draugė – bohemos atstovė – pravasarojus Palangoje į Vilnių taip ir negrįžo. Pagavo įkvėpimą kūrybai ir su savo augintiniu persikėlė žiemoti į kurortą, nes čia geriau rašosi, o ir būstą rado už 300 eur/mėn. Sustabdytą sostinės kultūrinį gyvenimą ji iškeitė į magiškus kurorto pušynus. Pasirodo, jie ir yra ta meditacija, kuri išvalo galvą nuo didmiesčio parkių.
Pušynai yra ta meditacija, kuri išvalo galvą nuo didmiesčio parkių
Ne tik būsto nuomos kainos džiugina vilniečius kurorte, maloniai stebina ir paslaugų įkainiai. Tarkim, asmeninis treneris Palangoje už valandos trukmės individualią treniruotę iš tokių atlečių kaip aš prašo 10 eurų mokesčio. Dešimt eurų ir valanda kančios profesionalo priežiūroje.
Iš lūpų į lūpas eina gandas apie kosmetologę Palangoje, kuri už dviejų valandų trukmės veido procedūrą ir kūno masažą čekyje išspausdina 40 eurų sumą. O gal dar paminėti manikiūrą su lakavimu už 10 eurų?
Gal daugiau ir nebetęsiu, nes tokie įkainiai Vilniuje būtų kaip ir nepadorūs.
Beje, jei kam kyla noras plepant apie Palangą pabrėžti, kad sezono metu yra toks fenomenas kaip Basanavičiaus gatvė, tai paslaptis yra paprasta ir išbandyta praktikoje: tiesiog jei jums ji nepatinka – nereikia ten eiti. Ir viskas. Ta gatvė ir jos spindesys užsibaigia ties sankryža.
Ir šiaip jau tą pasilinksminimo kvartalą būtų galima drąsiai apginti prieš visus skeptikus – patys žinomiausi pasaulio kurortai turi tokias pat Basanavičiaus gatves kaip ir populiariausias mūsų kurortas.
Pabaigai, paspėliokime, kur leisime kitą karantiną po šito? Matyt, būsime jau ir peržiemoję.
