„Tik mitas, kad balerinos nevalgo saldumynų“, – ramina iš Jungtinių Valstijų į gimtinę trumpam grįžę Mindaugas Baužys (39) ir Vilija Putriūtė (33), anapus Atlanto labiau žinoma kaip Vilia Putrius. Prieš dešimt metų jiedu kartu su dvejų metukų dukrele Izabele (12) pasiryžo Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną iškeisti į amerikietišką.
„Ir aš nė kiek dėl to nesigailiu“, – sako įspūdingas rudų akių vyras, kuriam Lietuvoje baleto specialistai prognozavo ypatingą ateitį. Princas iš „Miegančiosios gražuolės“, Bazilis iš „Don Kichoto“, spektakliai „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, daugybė kitų – Mindaugas kurti vaidmenis pradėjo dar mokydamasis Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje. „Mano mama labai norėjo būti balerina, – prasitaria. – Tačiau tėvai į baletą neleido. Panašu, įgyvendinau jos svajones...“
Nieko nuostabaus, kad visos mergaitės vaikystėje nori būti balerinomis, o štai berniukams siekti tokios svajonės sunkiau. Mindaugas sutinka: „Ir man reikėdavo atsilaikyti. Vaikai juk nesupranta, kad baletas – itin vyriškas šokis, labai atletiškas. Baletas kūną ištempia, keičia akyse. Ypač tai matai, kai šokėjas praradęs formą. Tereikia dviejų mėnesių ir kūnas išsitiesia, sustiprėja.“
Scenoje pro plonytį triko, atrodo, šviečia kiekvienas raumuo. Įstabus kūno grožis... „Scena turi savybę žmogų padidinti, užtat šokėjai – tokie ploni“, – praskleidžia uždangą Mindaugas. Jo žmona pasakoja, kad Amerikoje jiedu yra sporto klubo nariai, tačiau laiką dažniausiai leidžia baseine ir saunoje: „Fizinio krūvio mums užtenka ir scenoje, baseine atsipalaiduojame, pailsime...“
Kai pora 2001-aisiais paliko Lietuvą, dukrai Izabelei buvo dveji su puse. Dabar ji ūgiu beveik prisivijo mamą, o scenoje jie kartais būna visi trys – „Spragtuke“ Izabelė šoko angeliuką ir vieną iš lėlių. Kitą kartą su tėvais važiavo į pasaulio baleto žvaigždžių koncertą, pasirodė Viktoro Plotnikovo choreografiniame numeryje.
Mergaitė puikiausiai kalba lietuviškai. Kirsdama šokoladinį tinginį pasakoja, kad Bostone pradėjusi lankyti mokyklą savo klasėje sutiko lietuvę mergaitę. „Buvo momentas, kai Izabelė su mumis mėgindavo kalbėtis angliškai, – įsiterpia mama. – Mes su Mindaugu laikėmės tvirtai: nesuprantame, ką sakai, kalbėk lietuviškai.“ „Kartais tėvai per vaikus mėgina išmokti anglų kalbą, – tęsia Izabelės tėtis. – Tėvai išmoksta, bet vaikai pamiršta gimtąją...“
Tiesą sakant, kai Mindaugas su Vilija atvyko į Arlingtono trupę, nei vienas, nei kitas nemokėjo angliškai. Pamažu prasilaužė. Vėliau jiems teko kraustytis į Bostoną. Vienoje stipriausių JAV baleto trupių Mindaugas šoko ketverius metus. Dabar šeima gyvena Rod Ailando valstijoje, Providenso mieste, kur įsikūrusi „Festival Ballet Providence (FBP)“ trupė. „Kontraktą gauni metams. Paskui jį arba pratęsia, arba nutraukia. Viskas labai paprasta“, – šypteli Mindaugas. Apie konkurenciją tarp šokėjų kalbėti nenori. Sako, jam tai visai nerūpi: „Dirbu taip, kaip moku, labai stengiuosi. Mudu su Vilija savo pareigas įvykdome.“ „Artistų ir trupės vadovų santykiai Amerikoje – labai oficialūs, o tarp artistų būna visko... – prasitaria balerina, prieš dvejus metus gavusi pagrindinį vaidmenį „Gulbių ežere“. – Tačiau mes su Mindaugu mėgstame sąžiningą konkurenciją, niekam nieko nepavydime. Nuostabu, kai trupėje gera atmosfera, tarpusavio pykčiai niekur nenuveda.“
O pykčiai šeimoje? Juk sutuoktiniams būna visokiausių dienų?.. „Na, svetimam žmogui gal tiek daug nepasakytum, kiek leidi sau pasakyti savam...“ – šykščiai kaip tikras žemaitis kalba Mindaugas. Jo žmona ir kolegė priduria: „Užtat kiek daug pliusų. Joks kitas žmogus tavęs taip gerai nesupras, kaip tas, kuris šoka baletą, kuris dirba tiek pat, kiek ir tu, kuris žino visas šios profesijos subtilybes. O juk tai iš tiesų sunki profesija...“
Susitiko jiedu baleto mokykloje, Vilniuje. Tiesa, tuomet tik pažinojo vienas kitą ir apie jokius jausmus nė numanyti negalėjo. Įsiplieskė jie netikėtai – jau Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje. Mindaugas ir Vilija šoko kartu.
Dabar jie irgi dažni šokio partneriai, tik retsykiais sugebantys baletui užverti namų duris. „Na, kad niekaip kitaip neišeina... – sutartinai linksi galvomis. – Pareini namo, o taip rūpi išsiaiškinti vieną ar kitą smulkmeną, šokio subtilybę. Žiūrėk, kitą dieną repeticijų salėje jau ir lengviau.“
Atvykus iš nedidelės šalies pritapti nelengva. Nors Amerika – ir atvykėlių šalis. Trupė, kurioje šoka lietuviai, margaspalvė: rusai, venesueliečiai, amerikiečiai, japonai.
Įdomu, ko reikia, kad Amerikoje baleto šokėjas pasiektų viršūnę? „O kas yra viršūnė? – klausia Mindaugas. – Nė nežinau, ko reikia... Vien talento tikrai neužtenka.“ „Amerikoje susiklostė tradicijos, kad gerus vaidmenis gauna talentingi šokėjai, pradėję šokti trupėje nuo jaunų dienų. Arba tie, kurie laimi konkursus. Lyg ir prestižas turėti tokį šokėją savo trupėje“, – sako Vilija.
Nei jos, nei Mindaugo žodžiuose – nė menkiausios gailesčio gaidelės, nors Amerikoje jų karjera prasidėjo nuo nulio.
„Mes žinojome, kur važiuojame, – sako dabar dar ir baleto mokytoju dirbantis Mindaugas. – Mus pakvietė, mes likome... Visko nesuplanuosi. Atrodė, tik pamėginsim, nepatiks – grįšim namo, o štai jau dešimt metų praėjo.“