Mindaugas savo draugus bei kolegas nuotraukose užfiksavo kiek neįprastu būdu – šlapio kolodijaus procesu, kai fotografavimas vyksta 6-8 sekundes, o pozuojančiam negalima nė krustelėti, nes net menkiausias judesėlis atsiliepia nuotraukos ryškumui. Pasak jo, tokios fotografijose įamžinamos gilesnės nei paviršutiniškos vienadienės grimasos.
Tarp M.Meškausko modelių – stilistė Ieva Daugirdaitė, žurnalistas, laidų vedėjas Marijus Mikutavičius, dainininkė, dainų kūrėja Justė Arlauskaitė Jazzu, tango šokėjas, dainininkas Eduardo Gimenezas, menininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, aktorius Darius Petkevičius, šokėjai, urbanistinio šokio teatro „Lowair“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, aktorius Sakalas Uždavinys, kinorežisierius Donatas Ulvydas su žmona Vaida, aktorė Ieva Andrejevaitė, muzikantas Eimantas Belickas, dainininkas, fotografas Algimantas Aleksandravičius, saksofinininkas Algirdas Černiauskas, šokėja, balerina Martyna Meškauskaitė, fizikas, protmūšių rengėjas ir vedėjas Linas Savickas, psichologė Ramunė Murauskienė, ryšių su visuomene specialistė Lina Pusvaškytė, dailininkas, jūrininkas Vytautas Palavinskas, fotografas Ramūnas Danisevičius, ilgaamžė Monika Zimonaitienė, kino kritikė Laura Kurlinskaitė, rekvizito dailininkas Lukas Žukaitis.
Į parodos atidarymą atėjusi Ieva Daugirdaitė 15min sakė, kad šios fotosesijos rezultatu liko labai patenkinta.
„Tai buvo visiškai neįprasta fotosesija. Ji patraukli dar tuo, kad Mindaugas – artimas draugas, prie kurio daug jaukiau ir lengviau atsiskleisti. Pats fotografavimo procesas irgi unikalus – ši technika reikalavo daug kantrybės. Tačiau man labai žavu, kad reikėjo laukti, aš juk nežinojau, koks bus rezultatas, kai telefone gali iškart pamatyti“, – šypsojosi Ieva.
I.Daugirdaitė teigė, kad nejudėti jai nebuvo sunku: „Esu pakankamai kantri, taip pat fotografas greitas – nebuvo sunku rasti pozą.“
O ir nuotrauka Ievai labai ypatinga ir svarbi – joje ji galvojo apie netrukus gimsiantį sūnų.
„Čia atsiskleidžia rami mano būsena, vaikelio laukimas. Visgi tokioje situacijoje atsiveriu ne bet kam, o ir ši fotosesija buvo daryta mano noru, ne iš reikalo, daugiau sau. Todėl viskas natūralu“, – 15min kalbėjo Ieva, į parodą atvykusi su Marijonu Mikutavičiumi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marijonas Mikutavičius tapo tėvu: jo mylimoji Ieva Daugirdaitė pagimdė sūnų
Parodos autorius Mindaugas Meškauskas pasakojo, kad fotografuojant šia technika būtina susibendrauti su modeliu, tik tada pavyks išgauti tikrą emociją: „Čia svarbiausia užmegzti ryšį, kartu kuri portretą. Tai nėra tik fotografo darbas.“
Tad vos modeliui įžengus į studiją, prasideda darbas. „Iškart pradedu bendrauti, kurti tą ryšį, kol statom šviesas, kol ieškome pozos, kompozicijos. Visa tai užtrunka apie valandą. Išsirinkus pozą, į kaklą įremiu mobilizatorius, kad nepakryptų galva. Fotografuojant modelis turi nejudėti 6-8 sekundes, o sėdėti tenka daug ilgiau, kol viską paruošiame. Su kai kuriais teko kartoti. Bet aš sakau, kad jei nepavyksta iš karto, diena bloga, tai kartok nekartojęs, nuotraukos padaryti nepavyks“, – 15min sakė Mindaugas Meškauskas, šiuo metu režisuojantis muzikos šou „X Faktorius“.
Kai kuriems parodos herojams išlaikyti pasirinktą pozą buvo tikra kančia: „Visiems modeliams pasisekė sėkmingai išsėdėti visą laiką, bet kai kuriems labai skaudėjo. Pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius tiesiog sustingo vienoje pozoje, kuri man labai patiko, todėl liepiau nejudėti. Kai viską suruošiau ir įamžinau, jis galiausiai pasakė: „Aš nebegaliu, man taip viską skauda“. Tai būna, kad pas mane atėję žmonės kenčia“, – juokėsi Mindaugas.
Apie parodą
„Šiais skaitmeninės fotografijos laikais, kai kiekvienas kišenėje nešiojasi fotografuoti galintį išmanųjį telefoną, mane užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos.
Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas man tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes“, – anksčiau yra sakęs autorius.
Didžiuliame šiandienos tempe gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam.
Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Mindaugo fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti, o kartais ir muistytis.
Pirmadienio vakarą į parodos atidarymą atvyko keletas Mindaugo modelių ir sukviesti bičiuliai. Tarp jų – Darius Petkevičius, Eduardo Gimenezas, Aleksandras Pogrebnojus, Lina ir Arvydas Anušauskai, Rytis Zemkauskas, Saulius Urboavičius-Samas ir kiti.
Apie procesą
Kaip rašoma parodos aprašyme, šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė F.S.Arčeris.
Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas – šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma.
Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.
Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.
