Po daugybės metų, praleistų šiltuose kraštuose, vėl patiriate, ką reiškia tikros žiemos?
Mindaugas: Visi kartojo, kad Lietuvoje nebėra žiemų. Grįžome – antri metai ji kaip reikiant! Kasame sniegą, kastuvus keičiame. Pradėjome nuo pigesnio, bet pamatėme, kad jis nelabai laiko – įsigijome brangesnį. Smagu. Man tokios žiemos patinka. Slidžių reikės ieškoti...
Kai atvažiavome gyventi į Sieną, tenykščiai irgi sakė, kad sniego iškrinta kartą per penkerius metus. O snigo kasmet. Tačiau trumpai – kokias tris dienas.
Lina: Sniegas Italijoje – katastrofa. Viskas sustoja. Pamenu, kartą paskambino auklėtoja, kad pasiimčiau vaiką iš darželio, nes sninga.
Mindaugas: Ten sniego pasiilgdavome. Jo važiuodavome ieškoti į kalnus. Tačiau aš kol kas esu stovėjęs tik ant lygumų slidžių, mokyklos laikais (juokiasi). Slidinėti kalnuose – pernelyg didelė traumų tikimybė.
Lina: Italijoje žiemą vaikus mokykla savaitei išveža į kalnus slidinėti. Tai – vadinamoji baltoji savaitė. Aš ant slidžių pastačiau vyresnįjį sūnų. Mindaugas, kai baigs karjerą, turės padėti jaunėliui.
Mindaugas: Nebedaug liko laukti – kokius ketverius penkerius metus.
Ko planuoji imtis baigęs sportininko karjerą?
Mindaugas: Visi to klausia... Papasakosiu, kai jau ką nors darysiu! Tačiau imtis trenerio pareigų minčių neturiu. Tam reikia turėti ir gebėjimų, ir noro, ir gerklę, kad galėtum šaukti (juokiasi). Savęs treneriu nematau.
Kol noro yra, kol matau, kad spėju su jaunimu, kol esu naudingas – dar žadu žaisti. Svarbiausia – kad dar noriu rungtyniauti. Sunkiausia – pradėti treniruotis po vasaros. Jau tenka krosą bėgti ir per atostogas.
Lina: Ir draugus į savo bėgiojimus įtraukia.
Mindaugas: Praėjusią vasarą su bičiuliais keliavome po Norvegiją. Sustodavome kempinge, kol kiti ruošdavo vakarienę, išbėgdavau ieškoti elnių, briedžių (juokiasi).
Po pertraukos vėl rungtyniaudamas lietuviškoje komandoje matai daug skirtumų?
Mindaugas: Lietuvos krepšinio lyga silpnesnė nei italų, bet visur reikalingos pergalės, visada reikia laimėti. Šiauliuose ir fanų susirenka mažiau.
Lina: Italijoje kitos tradicijos. Tarkim, žmonės dvidešimt metų tribūnose sėdi tose pačiose vietose, su tais pačiais draugais, po rungtynių eina valgyti picos.
Vienas mūsų bičiulis Italijoje užsirašęs: gyvenime negali pakeisti dviejų dalykų – mamos ir savo komandos.
Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia visada buvo mano mintys. Kadangi daugelis mano draugų, šeima – Šiauliuose, rungtyniaudamas užsienyje laukdavau kiekvienos vasaros, kada galėsiu parvažiuoti.
Kokių itališkų tradicijų parsivežėte į Lietuvą?
Mindaugas: Kad tie įpročiai su lietuvišku gyvenimu nesutampa. Neišeina jų čia pritaikyti. Italijoje – maisto kultas. O, tarkim, Šiauliuose kur išeisi aperityvo išgerti? Sekmadienį, užuot pietavę kur nors restorane, dabar daugiau susitinkame su draugais namie. Lietuvoje sunku rasti tokios kaip Italijoje kavos. Ir makaronai ten kitokie.
Lina: Ten eidavome pusryčiauti į kavinę. Čia kapučiną ruošiame namie. Šiauliuose ir Mindaugo treniruotės baigiasi vėliau. Tačiau vis tiek visi kartu pietaujame, vakarieniaujame.
Mindaugas: Lietuvoje visi taip lekia, taip trūksta laiko! Italijoje buvome lyg ir atskirti – draugai likę Lietuvoje, su niekuo nesusitiksi, nieko nepadarysi. Turėjome tikrai daugiau laisvo laiko.
Lina: Pagaliau, ten kasdien nuo pirmos iki keturių niekas nedirba! Todėl visuomet turėdavome laiko ramiems pietums.
Negi nebuvo minčių ten likti gyventi?
Mindaugas: Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia visada buvo mano mintys. Kadangi daugelis mano draugų, šeima – Šiauliuose, rungtyniaudamas užsienyje laukdavau kiekvienos vasaros, kada galėsiu parvažiuoti. Čia gyvena tėvai, sesuo. Noriu su jais susitikti. Man svarbus šeimos kultas. Bendraudamas su artimaisiais pasikraunu energijos. Gana ilgai – daugiau kaip dešimtmetį – buvau nuo jų nutolęs. Visi bėga į Vilnių ar į užsienį. Aš galiu būti naudingas ir Šiauliuose. Aišku, čia mažiau galimybių, betgi sostinė visai netoli – galima ten nuvažiuoti. Reikia kažkam ir Šiauliuose gyventi (juokiasi)!
Sudėtingiausia grįžti į Lietuvą buvo mūsų mokiniui – vyresniajam sūnui. Šiauliuose reikėjo eiti į mokyklą rašyti testo. Bijojo, nes lietuviškai mokėjo tik kalbėti. Įmetėme sūnų į lietuvišką mokyklą, bet jis sėkmingai kapstosi.
Lina: Ir Italijoje Mantvydui panašiai buvo: lankyti pirmą klasę pradėjo vėliau nei kiti vaikai, po Naujųjų metų, nes iki tol buvo Lietuvoje. Ten nuėjo į mokyklą primiršęs italų kalbą. Išsikapstė ir tuomet.
Mindaugas: Jei dar būčiau rungtyniavęs užsienyje, šeima jau būtų likusi Lietuvoje. Nebesinori vaikų blaškyti. Jie visur palieka draugų, išgyvena.
Aišku, ir mes su Lina Italijoje atradome žmonių, su kuriais daugiau bendravome. Su jais ir dabar palaikome ryšį telefonu, susirašinėjame elektroniniu paštu. Vieni mus jau aplankė Šiauliuose.
Su kuo iš savo laikų Lietuvos krepšinio rinktinės vis dar bičiuliaujiesi?
Mindaugas: Su Eurelijumi Žukausku geriausi santykiai išliko. Su Tomu Masiuliu, kai susitinkame, turime apie ką pasikalbėti. Mes trys buvome geriausi draugai. Neseniai Darius Maskoliūnas buvo užsukęs aplankyti. Ir Šiauliuose visi šeimos draugai – susiję su krepšiniu. Susitikę apie jį kalbamės.
Jauti nostalgiją rinktinei?
Mindaugas: Žinoma! Buvo smagūs laikai. Malonu, kai darai tai, kas tau patinka, ir tai sekasi. Euforija, pasitinkančios minios... Tiems dalykams nostalgija išliks visą laiką. Buvo geri laikai. Gal dabar, kai esu subrendęs, džiaugčiausi kitaip. Tuomet būdavome euforijoje gerai net nesuvokdami, ką padarėme.
