Liūdna žinia feisbuke pasidalijo tiek Ilonos Reklaitytės bičiuliai, tiek buvęs jos vyras Andrius Mezencevas. Daug metų už gyvūnų teises ir orų gyvenimą kovojusi moteris sirgo onkologine liga.
„Aš čia tam, kad paprašyčiau jūsų už ją pasimelsti. Ji buvo labai šviesus žmogus. Bet kokie nesutarimai, ginčai ir panašūs dalykai yra tik lukštai, ir visa tai galima pamiršti kaip blogą sapną. Svarbiausia išlieka tas gėris ir dabartis, kurie buvo jos sukurta ir atnešta į šį pasaulį. Ir to yra labai daug.
Šį vaizdo įrašą sukūriau prieš penkerius metus, kai Ilona išgelbėjo dar vieną taškuotą ir, atrodo, beviltišką gyvūną. O mes tuo pat metu ją pačią gelbėjome iš jos pačios viduje slypinčių onkologinių gniaužtų. Gydytojai anuomet beveik netikėjo, kad esant 4-ai stadijai galimi stebuklai, tačiau stebuklas įvyko – dar penkeri gyvenimo metai, per kuriuos ji pamatė savo mylimą jūrą ir saulę, draugų šypsenas ir šimtus išgelbėtų keturkojų.
Ji besąlygiškai save padovanojo jiems. Vieną dieną jie Ten susitiks ir vėl dėkingai laižys rankas už suteiktą naujo gyvenimo viltį. Ilsėkis ramybėje. Pasaulis tave myli“, – jautriu įrašu pasidalijo vyras.
Gražų atsisveikinimą Ilonai Reklaitytei skyrė ir pati „SOS gyvūnų“ organizacija:
„Mieli bičiuliai, šią naktį netekome Ilonos.
Visiems, kas VšĮ „SOS gyvūnų“ vadovę pažinojo asmeniškai, ji buvo tiesiog Ilona, Ilonytė. Mažas narsus karys, keliolika metų kovojęs gyvūnų globos fronte, nepaisant rūpesčių, nusivylimų, sunkumų, kuriuos čia tenka patirti, o pastaraisiais metais – dar ir sunkios ligos sukeltų skausmų.
Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto. „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę.
Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto... „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę. Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą. Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras.
Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų... Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi.
Mums be galo trūks Ilonos. Jos trūks ir Lietuvos gyvūnų globos sričiai. Visų labiausiai jos trūks jos šeimai, vaikams. Nikai, Ieva, laikykitės.
Negalime pakviesti atsisveikinti su Ilona Reklaityte, bet kviečiame bent namuose uždegti po žvakelę. Kai žinosime, pranešime, kokiose kapinėse ji atguls.
Ilona tikėjo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Vaivorykštės šalyje ją tikrai pasitiks, nes meilė niekados neišnyksta be pėdsakų.“
Gyvūnų globos organizacija „SOS gyvūnai“ buvo įkurta 2008 metais. Nuo savo veiklos pradžios ji išgelbėjo daugiau nei 8000 gyvūnų, o kasdien rūpinasi daugiau nei 250 globotinių.
