Papasakok apie modelio pozavimą „nuogoms“ nuotraukoms – kam tokių kadrų reikia, ar jie, kaip daugelis galvoja, tėra būdas modeliui atkreipti į save dėmesį, ar tai iš tiesų – menas?
Manau, kad dėmesį į save atkreipti labiau mėgsta tokie pramogų pasaulio atstovai kaip dainininkai, aktoriai, televizijos šou veidai – ir jiems tai puikiai sekasi, nes visuomenė reaguoja į tokio pobūdžio nuotraukas. Kartais tai tampa skandalu, o kartais tėra geras būdas atkreipti į save dėmesį, nes tai veikia. Prisiminkime kad ir pastarąjį Kim Kardashian atvejį (šypsosi).
Šiais laikais pigių nuogybių pilna visur, todėl vien dėl apsinuoginimo prieš kameras žvaigžde tikrai netapsi.
Žmonės atkreipia dėmesį į apnuogintą kūną, nes tai traukia akį, kelia diskusijas. Nors po drabužiais visi esame vienodai nuogi ir visi žinome, kaip viskas atrodo, bet vis tiek norime pasižvalgyti po kitų apnuogintus kūnus.
Modeliui tikrai nereikia stengtis atkreipti dėmesio į save pozuojant apnuoginus kūną – tai yra tik darbo dalis, kokio nors konkretaus užsakymo ar projekto mintis. Šiais laikais pigių nuogybių pilna visur, todėl vien dėl apsinuoginimo prieš kameras žvaigžde tikrai netapsi.
Gali būti, jog užsakovas ar dizaineris nori atkreipti dėmesį panaudodamas apnuogintą modelio kūną savo idėjos įgyvendinimui, bet tai nereiškia, jog tai yra paties modelio sumanymas norint išpopuliarėti. Modelis arba sutiks, arba bus pakeistas kitu veidu. Visi modeliai supranta, kad tai yra normali darbo dalis ir tame nėra nieko neįprasto ar perdėto. Visi pasaulio supermodeliai yra pozavę apsinuoginę ar net visiškai nuogi – Naomi Campbell, Miranda Kerr, Claudia Schiffer, Kate Moss ar mūsų lietuvaitė Edita Vilkevičiūtė, kuri dažnai sužiba atvirose nuotraukose.
Kur yra ta riba, kai drąsiai galima sakyti – tai meniškos nuotraukos, o štai čia jau – negerai, per vulgaru, neprofesionalu?
Menas ir jo kūrybos apraiškos visuomet buvo ir bus diskutuotini dalykai – kur yra menas, o kur ta riba, kai menu pavadinti jau būtų visiškas absurdas. Nors ir visiškame absurde atsiras tokių, kurie įžvelgs tame meną.
Aukšto lygio darbai ir buitinio tipo nuotraukos – visiškai skirtingi dalykai. Pripažinto fotografo nuotraukos bet kokiu atveju visada turės vertę ir jo darbai įvertinami kaip aukšto lygio menas. Su tokiais fotografais anksčiau niekada nedrįsę atviresnėse fotosesijose pozuoti modeliai noriai sutinka bendradarbiauti. Darbas su pripažinimo sulaukusiais profesionalais – didelis įvertinimas.
Profesionalus modelis turi būti visiškai atsipalaidavęs prieš kameras ir perteikti mintį žiūrovui – nesvarbu, ar pozuoja su drabužiais, ar apsinuoginęs. Tai tarsi aktorystė, juk mes filmuose neklausiame, kodėl aktoriai apsinuogina įkūniję tam tikrus personažus, nes viskas atrodo natūralu ir gyvenimiška. Visiškai tas pats yra ir su fotografija. Atviresnės nuotraukos neturėtų gąsdinti – juk po drabužiais mes visi esame vienodai nuogi.
Pati drąsiai pozuoji gundančioms nuotraukoms – papasakok apie savo patirtį ir požiūrį į tokį dalyką: kokios tavo ribos, ar drąsu pozuoti apsinuoginus?
Yra tam tikros pozavimo pozos, kurios galbūt galėtų būti vertinamos kaip vulgarios, bet tai vėlgi priklauso nuo pateikimo būdo: aplinkos, drabužių, stiliaus. Kartais vien neteisingas modelio žvilgsnis gali padaryti taip, kad rezultatas atrodys vulgariai.
Jeigu viskas daroma profesionalių fotografų, dirba gera komanda, o profesionalus modelis moka pozuoti ne vulgariai, o, pavadinčiau, „seksualiai įžūliai“ – tokia nuotrauka bus vertinama mados pasaulyje. Apnuoginimas turi būti išsaugojant tam tikrą emociją, užslėptą mintį – to harmonija yra pagrindinis geros nuotraukos garantas.
Norėčiau pabrėžti, kad laikausi nuomonės, jog visada turi būti nubrėžtos tam tikros ribos, nesvarbu, kad tai kūryba – o kaip ir kas tas ribas mato, priklauso nuo atskiro žmogaus.
Kiekvienam profesionaliam modeliui tikrai tenka susidurti su pasiūlymais pozuoti drąsesnėms nuotraukoms, bet tai tikrai yra tik modelio apsisprendimas – sutikti ar ne. Kartais gali būti spaudimas iš agentūros, tačiau tik pats modelis turi nuspręsti ar tai jam priimtina. Mano nuomone, tikram profesionalui tai nėra nieko keisto ar nepriimtino, visiškai natūrali darbo proceso dalis. Galbūt jeigu pasiūlytų paprastam žmogui apsinuoginti prieš kamerą – jam būtų šokas, nes nemokėtų nei elgtis, nei pozuoti, be to, blogai jaustųsi pozuodamas tiek su drabužiais, tiek be jų.
Pati turiu nusibrėžusi savo ribas: visada pirmiausiai gerai susipažįstu su siūlomu projektu, taip pat labai svarbu su kokiu fotografu ir komanda planuojama dirbti, nes reikia jais labai pasitikėti.
Jeigu pasiūlyta idėja man patinka – visada sutinku bendradarbiauti. Fotografija – tai kūryba, o ji, galų gale, nebūtinai turi visiems patikti. Svarbiausia – kad aš pati ir mano artimi žmonės jaustųsi gerai – tokia mano darbo filosofija.