„Pačios pirmosios bundančios saulės spalvos dangų nudažo ryškiai raudonai geltona spalva. Bagano šventyklų bokštai skendi rytiniame rūke, išdžiuvusiose dykynėse, stepėse tarp palmių, kur vėjas pusto smėlį ir girdėti tik gamtos garsai. Magiška vieta. Privažiavimą prie tokių šventyklų, kur visiškai nėra žmonių, ir užsilipus ant pačios viršūnės gali stebėti saulę su visiškai kosmiška panorama, parodyti gali tik vietiniai.
Ant tokios šventyklos dar visai tamsoje ir užsikabarojom ankstų Kalėdų rytą pasitikti bundančią saulę. O užsilipti ant tokių stogų – nėra lengva. Sėdėjom ant pačios viršūnės gerą valandą, stebėjom kaip iš lėto bunda žemė, kyla saulė, o su ja ir dešimtys spalvingų oro balionų, kylančių į dangų.
– Ar keliausi su manimi ir toliau? Ar būsi mano žmona?
Žiedas sutviska saulės spinduliuose ir patogiai įsitaiso ant mano piršto.
Tokios progos žiedo istorija siekia senovės egiptiečių laikus. Pastarieji manė, kad pirštas, ant kurio privaloma mūvėti žiedą, turi veną, tiesiogiai vedančią į širdį. Tuo metu viskas, ką girdėjau, ir buvo mano širdis.
Ryškus saulėtekis, nauja diena – naujo gyvenimo pradžia. Jam pakvietus leistis keliems mėnesiams kartu po Aziją, net nedvejojau. Su juo kartu nerčiau bet kur. Žinojau jau nuo pat pradžių, jog ši kelionė bus ypatinga.
Mianmaras (buvusi Birma) – senojo teravados budizmo tvirtovė, tikėjimas čia gyvas ir labai stiprus. Budizmo principų laikymasis vis dar yra gyvenimo būdas. Religinius statinius, paminklus savo sunkiai uždirbtais pinigais ir savanoriškomis aukomis išlaiko patys mianmariečiai.
Du jo stebuklingi miestai: Yanganas ir didinga jo Švedagono aukso šventykla, ant kurios bokštų saulėje sutviska deimantai, šventykla, kurią pamačius – pirma mintis: kas visa tai sukūrė? Ar tai išvis realu ir kur aš papuoliau? Sukasi galva. Kvapą gniaužia aplinkui pristatytų paauksuotų, baltu marmuru iš dalies aptaisytų budistinės architektūros statinių skaičius, daugybė Budos atvaizdų, įvairių dievybių ir pusdievių skulptūrų, medinių kiauraraščiais išmargintų papuošimų.
Nuoširdžios vietinių žmonių šypsenos ir nedrąsūs žvilgsniai sutikus baltuosius turistus, kurių šalis dar nėra įsileidus itin daug. Sutiktas vietinis mianmarietis, jo pasakojimai apie meditacines pasąmonės keliones, Mianmaro, Budos istoriją.
Pažintis su budizmo vienuoliu, jo pasakojimai apie praeitus gyvenimus, vienuolio kelią, matomą ateitį bei reinkarnacijas. Boganas – miestas, kuriame daugiau nei 3000 šventyklų. Miestas, įsikūręs dykumose, smėlis, išdžiuvę medžiai, palmės ir tūkstančiai didingų šventyklų, kur tik pasisuksi, sukuria pojūtį, jog esi ne čia, kažkur kitur, kitoj planetoje ar ateivių žemėje.
Daugybė unikalių, niekur kitur neregėtų gamtos ir kultūros objektų. Užsilipus ant šventyklų stogų gali stebėti kvapą gniaužiančius saulėlydžius, kurie apšviečia tūkstančius įvairiausių dydžių ir formų šventyklų bokštų, matyti kylančius oro balionus, užuosti ore tvyrantį smilkalų kvapą ir tolumoje girdėti maldas.
Visiškas filmas. Čia ypatingas žmonių dvasingumas priverčia susimąstyti apie savo vidinį pasaulį, apie geranoriškumą kitam, atsidavimą, tikėjimą, laimę tiesiog būti čia ir dabar. Budizmo šalys nėra lietuvių religija, bet visų svarbiausia yra mūsų tikėjimas kažkuo aukščiau.
Švenčių proga to visiems ir linkiu – kuo daugiau jaukių akimirkų ir dvasingumo. Ir svarbiausia – nepamiršti savo vidinio, dvasinio pasaulio, jog būtume laimingi iš tikrųjų. Myliu Tave labiau nei vakar, bet mažiau nei rytoj“, – socialiniame tinkle rašė Solveiga.
