„Savanorystė mane visada žavėjo: naujas, nepažintas pasaulis, egzotinės vietos, neįprastas gyvenimo būdas ir įdomūs žmonės. Pasiryžusi savanorystei ėmiau domėtis, kokios siūlomos programos, o jų yra išties įvairių: vaikų mokymas mokyklose, senelių priežiūra, žmonių integracija į socialinį gyvenimą, įvairūs gamtos apsaugos projektai gyvūnų rūšių išsaugojimas... Nutariau pasirinkti laukinės gamtos projektus Pietų Afrikoje“, – Žmonės.lt pasakojimą pradeda S.Mykolaitytė.
Pasiruošimas tokiai kelionei nebuvo paprastas, todėl užtruko daugiau kaip du mėnesius: teko pildyti ne vieną paraišką, susitvarkyti galybę dokumentų, juos priduoti nuvykus į Kopenhagą, mat tik taip buvo galima gauti vizą – Lietuva neturėjo Pietų Afrikos ambasados. Po viso to dar laukė skiepai ir bilietai.
Gyvenimas tarp dramblių ir liūtų
Šiuo metu Solveiga kartu su draugu gyvena bazėje, esančioje 100 kilometrų atstumu nuo Port Elizabeto. Šalia jos – 8000 kv. hektarų rezervatas, skirtas gyvūnams ir jų rūšims išsaugoti. Jame gausu antilopių, gazelių, buivolų, dramblių, žirafų, beždžionių, papūgų, liūtų, begemotų, raganosių, zebrų, hienų, gyvačių, nuodingų skorpionų...
„Gyvūnai čia maitinasi ir gyvena natūraliu gamtos ritmu, mes tik kartais turime jiems padėti: iškirsti nereikalingus medžius, krūmus, kurie nekilę iš Afrikos ir kenkia kraštovaizdžiui bei traukia drėgmę, čia taip reikalingą žolei augti, mat ja minta žolėdžiai, – pasakoja Solveiga. – Kartą per savaitę darome gyvūnų rūšių apskaitą, tikriname, ar populiacija stabili. Jeigu nustimpa, tarkim, begemoto pora, jam surandame naują patelę. Padedame ir sužeistiems gyvūnams, džiunglėse ieškome brakonierių paspęstų spąstų, juos surenkame.“
Laukinėmis katėmis besižavinti S.Mykolaitytė džiaugėsi, kad turi galimybę pamatyti ir pažinti šiuos gyvūnus. „Rezervate yra dalis, skirta tik laukinėms katėms – gepardams, baltiesiems liūtams, tigrams bei mažiems liūtukams, kuriuos reikia maitinti ir prižiūrėti. Keli iš jų paaugę bus paliesti į laukinę gamtą“, – pasakojo pašnekovė.
Darbus mergina galėtų vardinti ir vardinti, nes anot jos, savanoriaujant laukinėje gamtoje visada yra ką veikti. „Yra bazė, kurioje laikomi drambliai, juos reikia šerti, valyti. Galima ir jodinėti, nes jie klauso tam tikrų komandų, pripratę prie žmonių, tačiau niekada nereikia pamiršti, kad tai – laukinė gamta, jie bet kada gali būti ir agresyvūs“, – patikina ji.
Vidinė ramybė pavojaus zonoje
Norėdami atlikti visus numatytus darbus savanoriai keliasi apie šeštą valandą ryto, o po vakarienės, maždaug nuo 19 vakaro – laisvas laikas. Visi turėjo išklausyti specialų instruktažą ir mokymus apie elgesį būnant laukinėje gamtoje.
Bazė, kurioje gyvena darbuotojai ir savanoriai, aptverta nuo laukinės gamtos, už jos ribų išeiti negalima, mat niekada negali žinoti, ar nesutiksi liūtų, raganosių, hienų ar kitų laukinių gyvūnų.
Bazės zonoje taip pat yra ferma, kurioje auga beždžionės, merkatai, papūgos, kanarėlės, stručiai. Be jau minėtos jų priežiūros, savanoriai kasdien važiuoja į už bazės ribų esantį rezervatą – į jį vykstama tik su reindžeriu, daromi safario reidai. Ji atsiminė, kaip kartą, itin ankstyvo safario metu teko stebėti liūtų puotą – šie mėgavosi sumedžiotu zebru.
„Šių kelionių metu sutinkame įvairiausių laukinių gyvūnų, sekame jų pėdomis, stebime gyvenseną, lankome apie tai paskaitas, mokomės apie laukinį gyvūnų gyvenimą, kiekvienos rūšies gyvenimo būdą, gamtos dėsnius“, – vardija S.Mykolaitytė.
Mergina neslepia, kad nors darbų – daug, tokia kelionė beprotiškai ypatinga ir vertinga, o gauta patirtis įsimins visam gyvenimui. „Tai nuostabus būdas prisiliesti prie gamtos, juk ir pats žmogus iš jos kilęs. Šiuolaikinis gyvenimo tempas, skubėjimas išderina natūralią žmogaus prigimtį, dėl ko ir kyla agresija, nuovargis, pykčiai, ligos. Turėtume dažniau prisiminti gamtą ir ieškoti būdų, kaip galėtume kuo dažniau prie jos prisiliesti: tai atneša džiaugsmą ir vidinę ramybę“, – neabejojo pašnekovė.
Viena didelė šeima iš viso pasaulio
Bazėje vaikinai ir merginos gyvena atskirai – Solveiga įsikūrusi kambaryje, kuriame yra šešiolika lovų. Mergina džiaugėsi, kad po dienos nuotykių ir darbų visi jaukiai susirenka į bendrą terasą, iš kurios matosi laukinė gamta ir joje gyvenantys žvėrys.
„Turime nuolatinį namų gyventoją katiną Toby – nors savanorių daug, jis kasnakt ateina miegoti būtent į mano lovą. Gyvūnas turbūt jaučia, jog labai myliu kates“, – šypteli ji.
Mergina Afrikoje sutiko ir didžiąsias žiemos šventes – tai buvo pirmas kartas, kuomet švęsti teko taip toli nuo šeimos ir artimųjų. „Kadangi šis regionas – musulmonų, neturėjome jokių kalėdinių dalykų, o švęsti ne krikščioniškoje aplinkoje buvo labai keista, bet įdomi patirtis.
S.Mykolaitytė pasakojo, kad tiek vietiniai, tiek savanoriai – labai šilti ir draugiški žmonės, todėl kiekviena nauja diena kupina gerų įspūdžių ir šypsenų.
„Žmonės, kurie dirba gamtoje ir tarp gyvūnų, visuomet spinduliuoja gerą energiją, nuo jų sklinda šiluma, jaučiasi nuoširdus bendravimas. Tvyro rami, teigiama atmosfera. Manau, jog gamtą mylintys žmonės negali būti blogos asmenybės – tai jaučiasi bendraujant su kiekvienu iš jų: nėra jokių kaukių, apsimetinėjimų, juk čia nėra dėl ko veidmainiauti. Visi įdomūs, draugiški, paslaugūs, su skirtingomis kultūromis, įpročiais, patirtimi, savo istorijomis. Čia tapome didele komanda, didele šeima“, – gražių žodžių sutiktiems žmonėms negailėjo Solveiga.
Savanorystė – ne kiekvienam
Mergina įsitikinusi, kad savanorystė – toli gražu ne kiekvienam: vieni pabandę antrą kartą to niekada nesutiktų išgyventi dar kartą, o kiti „suserga“ tuo visam gyvenimui.
„Manau, jog išbandęs savanorystę supranti, kad tai arba visiškai ne tau, arba norėsi grįžti dar ir dar kartą. Tarp čia sutiktų žmonių dauguma jau buvo savanoriavę įvairiose pasaulio vietose, tačiau yra ir kitokių: turinčių solidžius darbus ir pripratusių prie visiškų gyvenimo patogumų, atostogas leidžiančių prabangiausiose pasaulio vietose. Jie nutarė išbandyti kitokį gyvenimo būdą, visiškai pabėgti nuo juos supančios aplinkos į kitokį pasaulį“, – pasakojo S.Mykolaitytė. Jos teigimu, šiuo metu jų gretose pats vyriausias savanoris yra 68-erių metų.
Mėnesį Afrikoje praleisianti S.Mykolaitytė dėl savo sprendimo savanoriauti nesigaili ir tikina, kad tai, ką jau teko patirti – nepakartojama.
„Kai pagalvoju, kad Kalėdoms galėjau rinktis kelionę į Maldyvus, patogumus, paplūdimius, o pasirinkau džiungles, gyvenimą viename kambaryje su dar penkiolika žmonių – visiškai to nesigailiu. Rytais pabundu nuo triukšmo, nes ant stogo ir po langais laksto beždžionės – kai jos bėga, dunda visas namas. Vakare, pradėjus temti, bunda liūtai – girdžiu jų griausmingą riaumojimą. Išėjusi į terasą tolumoje galiu pamatyti prabėgančią zebrų kaimenę ar lėtai ir išdidžiai žingsniuojančią dramblių šeimą...“ – šypsosi Solveiga.
