Vakare greta dviračių parduotuvės laukianti Modesta – jau neatpažįstama. Darbo aprangą – džinsus ir baltus marškinėlius – išmainiusi į elegantišką kostiumėlį, pasidažiusi – daili, lyg ką tik nulipusi nuo podiumo (jai išties yra tekę būti modeliu!). Sėdusi ant dviračio – vėl kitokia: sportiška, profesionali. Kartais ant rėmo paveža ir didžiausią savo meilę – dvejų sūnelį Leonardo, kuriam mamos sportas taip pat įdomus kaip futbolas ar kiti berniukiški užsiėmimai: „Labai fainas vaikas. Kartais pažiūriu į jo bendraamžius ir bijau savąjį per daug girti, bet jis toks supratingas, kultūringas, jaučia, kaip kur elgtis, nors yra nepaprastai judrus. Nei aš labai griežta, nei labai auklėju – tiesiog duodu labai daug meilės. Ir vis pamąstau: iš kur toks lengvas vaikas man? Kodėl taip paprasta ir gera jį auginti? Leonardo – stebuklas.“
Dėl šio baltapūkio ji, regis, padarytų viską pasaulyje. Dabar, kai skiriasi su vyru, jo tėčiu, kartais išties tenka verstis per galvą, dirbti skaičiuojant minutes, bet dėl savo vaiko kiekviena mama gali bet ką. Juolab – Modesta, kuri pozityvumu užkrėstų ir didžiausią niurzgą, nes ištvermės ir nesiskųsti išmoko per ilgus sportui atiduotus metus.
„Gyvenu ne pačiame Monake – juk girdėjote, kokios čia kainos? Valstybė man išnuomojo būstą visai šalia, bet – jau Prancūzijoje. Padėjo geri žmonės, kurių mano kelyje vis pasitaiko. Gal dėl to, kad kiti su tavimi bendrauja taip pat nuoširdžiai, kaip ir pats su jais?.. Nuo mano namų iki Monako bėgte – apie dešimt minučių, lėčiau einant – dvidešimt“, – vardija Modesta.
Galūnių kapojimas kalbant ir smagus jos vis pakartojamas „įveina“ išduoda panevėžietiškas šaknis – šiame mieste buvo pradžių pradžia. Iš jo išvykusi Modesta atstovavo Lietuvos, Italijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinių Valstijų komandoms, 2008-aisiais mynė pedalus Pekino olimpinių žaidynių plente, ten užėmė 27-ąją vietą, vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius. Apranga, kurią dėvėdama tapo Lietuvos čempione, įrėminta kabo populiarioje „Monaco Bike Pro“ parduotuvėje, kuri tapo jos verslo, žinoma, susijusio su dviračiais, rėmėja.
Kaip tavo gyvenime atsirado dviratis, per kurį iš Panevėžio nukeliavai iki Monako?
Gimiau didelėje šeimoje – turiu du brolius ir seserį. Ir visi – judrūs, aktyvūs. Broliai Panevėžyje sportavo pas trenerį Algį Buivydą. Turėjome užmiestyje sodelį, ten aš, jaunesnė, mindavau mažutį „Desna“ ir neatsilikdavau nuo jų, lankančių treniruotes, važiuojančių sportiniais dviračiais daug didesniais ratais. Kai buvau vienuolikos, vyresnysis brolis Deividas įkalbino dalyvauti varžybose, jas laimėjau. Tuo metu lankiau šokius ir varžybose pasirodžiau tik dėl to, kad... brolis davė pinigų. Nuo mažens taupiau. Kadangi brolis irgi taupus, savo pinigėlių be reikalo nedalydavo, pamaniau, jog tose varžybose tikrai man bus įdomu, – kitaip jis nebūtų stengęsis.
Ėmė kalbinti treneriai, aš purčiausi: „Ne, nenoriu storų kojų, noriu likti šokėja.“ Bet tas pats brolis už kiekvieną treniruotę vis duodavo keletą jau nebe kapeikų, o vadinamųjų talonų – mažyčių pinigų, juos imdavau kaip atlyginimą už darbą, todėl „iš reikalo“ nueidavau į treniruotes. Trenerius ir savo grupę pamilau greitai, tą supratusi po poros mėnesių sąžiningai pasakiau broliui: „Nebeduok pinigų, man tas sportas ir taip patinka.“
Lankiau dviračių, lengvosios atletikos treniruotes ir šokius, kol vieną gražią dieną autobuse nualpau nuo krūvio. Tėtis liepė rinktis kurį nors vieną. Tai buvo dviračiai. Jau dvylikos patekau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, nuo tada ėmiau gyventi kaip „suaugęs vaikas“, už sportą jau gaudavau atlyginimą – dešimt litų per dieną. Visada buvau labai rimta, racionali, profesionali, tikrai – ne beprotiškas talentas, bet užsispyrusi, žinojau, ko siekiu. Mokėjau paskirstyti energiją – pamokoms, treniruotėms, pasirūpindavau šeima, net draugą sugebėjau tuo pat metu turėti, tiesa, jam ne kažin kokia dalis dėmesio tekdavo.
Pati dėliojausi dienotvarkę, tvarkiau biudžetą. Kitos bendraklasės tai, kas likdavo nuo būtinų reikmių, išleisdavo saldainiams, o aš dėjau į banką – tėtis man buvo atidaręs sąskaitą. Pati susitapydavau batams. Pažiūriu į dabartinius dvylikamečius – vaikai, kūdikiai, užtat kartais susimąstau, kaip manimi mama taip pasitikėjo ir išleido tvarkytis savarankiškai?.. Nežinau, ar sūnui norėčiau to linkėti, nes lengva tikrai nebuvo. Kita vertus, po tų gyvenimo pamokų tapau stipri, drąsi, moku daug kalbų.
Nutraukei dviračių profesionalės karjerą ir įsikūrei Monake dėl šeimos?
Taip nutiko, kad išvažiavau į Ameriką, norėdama pramokti kalbos, pasirašiau kontraktą su JAV komanda. 2010-aisiais teko dažnai grįžti varžybauti į Europą. Monake vyko keturių mėnesių treniruočių stovykla, čia netikėtai sutikau būsimą savo vyrą... Grįžau į JAV, porą mėnesių dalyvavau varžybose, nors jaučiausi labai nekaip – vis pykino. Bloguodama skridau į Lietuvą dalyvauti šalies čempionate. Visą gyvenimą daktarai man aiškino, kad neturėsiu vaikų, užtat net nesuvokiau, jog galiu būti nėščia.
Grįžusi į Panevėžį sužinojau, kad laukiuosi jau pora mėnesių, ir patyriau šoką.
Grįžusi į Panevėžį sužinojau, kad laukiuosi jau pora mėnesių, ir patyriau šoką: to žmogaus labai gerai nebuvau spėjusi pažinti, kontraktas, beje, tikrai geras, su komanda pasirašytas, o čia – nežinia dėl ateities, pakibusi karjera. Kartu – begalinis džiaugsmas, kad į pasaulį beldžiasi vaikelis. Buvau visiškai pasimetusi...
Per savaitę turėjau apsispręsti, grįžti į Ameriką sportuoti ar apsigyventi Monake ir būti mama. Pagalvojau, kad su tuo žmogumi mane suvedė pats likimas pasiųsdamas naują gyvybę, tikėjau, kad mudviem bus viskas gerai, bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta.
Kai atvažiavau čia 2011-aisiais, jaučiausi vieniša, uždara, sutrikusi – juk viskas taip staigiai, nemokėjau kalbos, o lietuvių aplink – labai mažai. Tokioms permainoms nebuvau pasirengusi psichologiškai, jutau mūsų su vyru kultūrų skirtumą – juk italai nori moterį uždaryti namuose, kad būtų tik šeimininkė ir mama, o aš labai veikli, tad toks principas – ne man. Galiu būti gera mama, žmona, dar daug ką nuveikti, padaryti, tik reikia laisvės judėti. Todėl vis galvojau – ar man tinka toks gyvenimas, į kokį po vestuvių patekau? Gimė Leonardo, apdovanojau jį begaline meile. Aš apskritai labai myliu žmones ir nekompleksuodama tai rodau. Bet šeimos laimei to nepakako. Ėmiau dusti neturėdama laisvės. Užtat dabar ir skiriamės. Sunkiai. Jau metai, kai išėjau gyventi atskirai nuo vyro.
Monaką gerbiu – juk čia gyvenu, bet šios šalies įstatymai palankesni vyrams, tai šiek tiek nuvylė. Viską darau, kad sūnus liktų su manimi, kovoju, dirbu iš visų jėgų, bet buvęs vyras pyksta – juk aš jį palikau, drąsiai išėjau neturėdama namų, tuomet – ir darbo. Dabar turiu viską, kalbu. Bet ir įgijusi tokios patirties nesakau, kad moterys turi bijoti meilės – tikrai ne: džiaukitės tuo, kas šalia, nesvarbu – lietuvis ar užsienietis. Tiesiog man nepasisekė.
Nemokant prancūziškai rasti darbą čia turėjo būti misija neįmanoma…
Pernai balandį pradėjau dirbti didžiuliame SPA ir sveikatingumo centre „Thermes Marins“. Mane priėmė, nors visai nemokėjau prancūziškai. Pasakė, kad būsiu atsakinga už klientus anglus, italus, rusus, bet tai buvo netiesa, nes turėjau dirbti ir su prancūzais. Taip direktorius mane privertė kalbėti, žodžių ir gramatikos mokiausi naktimis, važiuodama autobusu į darbą, kartojausi procedūrų pavadinimus, terminus keturiomis kalbomis. Kolektyvas palaikė ir labai mylėjo.
Ten dirbau aštuonis mėnesius, kol perėjau į Donatos atidarytą vaikų klubą, – ji norėjo, kad dirbčiau registratūroje ir padėčiau klientams visais klausimais. Donatai esu be galo dėkinga už palaikymą, nes skyrybų metu darbas „Thermes Marins“ nebetiko – dažnai baigdavosi devintą vakare, užtat negalėjau prižiūrėti sūnaus. Ji man sudarė tokį grafiką ir sąlygas, kad visuomet galėjau nuvesti Leonardo į darželį, paskui pasiimti. Tada kaip tik turėjau valstybei įrodyti, kad dirbu, uždirbu, išsilaikome abu su sūneliu, galiu juo rūpintis. Sunkiausiu metu gelbėjo mama, sesutė Eglė – metusios darbus, jos lėkdavo padėti.
Paskui, kai jau įpratau suktis klube, sutikau kitą draugę – Ingą Stasiulionytę, ieties metikę, taip pat buvusią olimpietę. Ėmėme galvoti, kaip galėtume panaudoti savo praeitį, karjerą, su kuo nors pasidalyti patirtimi. Čia žmonės savimi labai rūpinasi, skiria dalį biudžeto sportui, užtat nutarėme steigti fitneso ir dviračių sporto klubą: kas nori – su Inga mankštinasi, kas nori – su manimi mina dviračius, o pageidaujantiems siūlome ir vieno, ir kito kompleksą. Inga nemažai metų gyveno ir mokėsi Amerikoje, surinko, kas geriausia iš to žemyno trenerių, mano žinios europietiškesnės, užtat dviese galime siūlyti gerą derinį. Inga man – nuostabi partnerė, JAV baigusi vadybos, investavimo mokslus, ji greitai mane pastato į vėžes, kai užsinoriu klientėms daryti nuolaidų, nes joms su mumis patinka...
Projektą „Freedom Training“ kūrėme apie metus, viską apmąstėme, suderinome. Dabar jau rengiame ne tik paprastas treniruotes, bet ir savaitgalio iškylas. Važiuojame 50 ar 90 kilometrų palei jūrą, paskui – į kalnus, kelis kartus sustojame, išgeriame kavos, tada džiaugiamės SPA, baseinais, mankštinamės, gyvename keturių žvaigždučių viešbutyje, vėl sportuojame, galiausiai parvažiuojame į Monaką.
Klientes, kurios norėjo važiuoti, bet nemokėjo taisyklingai minti dviračio, man teko prieš išvyką tam parengti. Širdis džiaugiasi žiūrint, kaip joms patiko! Kokie nuostabūs čia vaizdai, kaip pučia vėjas leidžiantis nuo kalno! Kartais norisi šaukti, kaip myliu gyvenimą. Nereikia turėti daug pinigų, pakanka to, ką matai: jūra, gėlės, žaluma, visur – tvarkinga ir taip gražu... Žmonės – visokių kultūrų, užtat niekas tavęs neišskiria kaip užsienietės. Čia – atvykėlių žemė.
Kada nors Monake svajojame rengti varžybas. Pavyzdžiui, dviračių trasoje rungtųsi bankai su bankais, draudikai – su draudikais. Geriausia būtų tą rengti iškart po „Formulės 1“ varžybų, kol neišmontuota trasa. Bet kad taip nutiktų, reikėtų susidraugauti su princu. Beje, esu su juo važiavusi dviračių žygyje – iš Sen Tropezo iki Monako jis mynė su 120 geriausių šalies verslininkų. Aš, tiek metų važiavusi per jėgą, per „negaliu“, lyjant, pučiant vėjui, tada pajutau tikrąjį važiavimo malonumą, kai gali ramiai atsigerti kavos, šampano. Kartu mes bendravome, keitėmės kortelėmis, liko naudingų kontaktų. Tąsyk abi su Inga matėme, jog žmonėms tokie žygiai patinka.
Monake sporto klubų ir trenerių nestinga. Kuo klientus patraukiate jūs su Inga? Nesiūlote salių su kondicionieriais, persirengimo kambarių, treniruotės vyksta lauke.
Žmonės čia turi pinigų, bet leidžia juos atsargiai. Užtat supratome, kad turime kažką parodyti pačios, sukelti pasitikėjimą. Mes mylime gyvenimą ir sportą be kančios, teikiantį malonumą. Esame žaismingos, nekompleksuotos, žinome, ką klientėms galime duoti. Čia kaip šokoladas – kai gražiai supakuotas, jį norisi valgyti. Užtat turime klienčių, kurias atsiuntė mus pažįstantys jų vyrai. Žmonos iki tol nemanė, kad dviračių sportas gali būti netgi seksualus! Neseniai treniravau dvynes ir joms aiškinau, kad važiuojant reikia stengtis pamatyti gražius dalykus ir visai negalvoti, jog turi tikslą numesti svorio. Džiaugsmo hormono poveikis – stebuklingas. Ir ką manot – stojo mašinos, besišypsančias dvynes kalbino, į pasimatymus kvietė ir italai, ir prancūzai.
O pačiai džiaugsmo hormonas daro stebuklus?.. Be jo tikriausiai dabartinėje situacijoje būtų nelengva.
Stengiuosi nesiguosti – juk nėra taip blogai. Tikrai bus gerai. Labai atsargiai žiūriu į meilės reikalus. Man dabar taip gera – beprotiškai myliu sūnelį, man taip gera su juo, kad antrosios pusės kol kas tikrai nestinga. Nors kartais vakarais, kaip ir visus, ilgesys suspaudžia. Taip liūdna pasidaro: norėčiau mamą apsikabinti. Taip nutinka sekmadieniais, kartą per mėnesį, ypač jei vaikas būna pas tėtį. Bet stengiuosi, kad tokių vakarų būtų kuo mažiau, kad kuo labiau būčiau užsiėmusi ir... man sekasi.
