Jau aštuoniolika metų vairuotojo pažymėjimą turintis vyriškis tikina, kad be mašinos judėti įprastu maršrutu Vilnius–Ryga–Kaunas jam taps didelė problema.
Niekada nemaniau, kad esate azartiškas žmogus, greičio mėgėjas. Bet, pasirodo...
Neneigsiu, mano gyvenimo tempas – greitas. Bet tikrai nelakstau gatvėmis karštligiškai, vėjavaikiškai. Azarto ir greičio kelyje man reikia tik tiek, kad iš taško A pasiekčiau tašką B sutaupęs nors šiek tiek laiko. Tačiau esu įsitikinęs, kad noras sutaupyti taip reikalingų keletą dešimčių minučių nesusijęs su nesaugiu važiavimu.
Beje, šis įvykis – pusės metų senumo. Per tą laiką spėjau net seną automobilį pakeisti į daug geresnį, saugesnį, šiuolaikiškesnį „Lexus“. O azartui tramdyti automobilyje įrengta nuolatinio greičio palaikymo sistema. Ją įjungęs galiu važiuoti saugiai, pastoviu greičiu. Nesakau, kad mane reikia tramdyti dėl greičio, bet tokia priemonė mašinoje pašalina atsitiktinumo galimybę, kai netyčia paspaudi nuo kalniuko važiuodamas ar užsišnekėjęs su pakeleiviu...
Nebijote, kad greitis vieną dieną gali sustabdyti kur kas skaudžiau nei pati didžiausia bauda?
Mes kasdien susiduriame su įvairiais stabdžiais, iššūkiais, ženklais... Kartais kūno negalavimas pasako, kad laikas sustoti. Kartais – štai tokie išoriniai ženklai. Jų kiekviename žingsnyje gali rasti. Bet nepriimu to kaip ženklo, nes šis atvejis buvo pavienis.
O kalbama atvirkščiai: kad labai mėgstate greitį, kad ne kartą esate nusižengęs Kelių eismo taisyklėms ir baustas...
Parodykite man bent vieną nors kartą nebaustą vairuotoją. Kai nuėjau į Kelių policiją, pamačiau ten būrį pensinio amžiaus žmonių, kurie buvo „nufotografuoti“ eismo taisykles pažeidę savo sodų bendrijose! Man net įtampa nuslūgo. Maniau, aš čia vienas toks baisus nusikaltėlis, bet pasirodo, kad problema gali būti ir ne visada logiškai keliuose sudėlioti kelio ženklai.
Jeigu būčiau viršijęs 50 kilometrų per valandą, būčiau tiesiog susimokėjęs baudą ir jokio Lietuvos paukščio vardas nebūtų nukentėjęs...
Dirbate Latvijos nacionalinėje operoje vyriausiuoju dirigentu. Kaip dabar važinėsite į Rygą?
Nežinau. Tikrai pasiekti Rygą bus problema.
„Kelių erelio“ etiketė jus įžeidė? O gal pralinksmino?
Važiavau 121 kilometro per valandą greičiu kelyje, kur leistinas greitis buvo 70. Jeigu būčiau viršijęs 50 kilometrų per valandą, būčiau tiesiog susimokėjęs baudą ir jokio Lietuvos paukščio vardas nebūtų nukentėjęs... Ir jūsų skambučio dėl interviu nebūčiau sulaukęs (juokiasi). Tą ribą, dėl kurios patekau į administracinę atsakomybę, viršijau vos vienu kilometru per valandą! Vienas kilometras, kuris mano nuodėmę padidino iki begalinės ir leido mane praminti ereliu ar dar kokiu kitu paukščiu...
Daug laiko praleidžiate ant ratų?
Juokauju, kad man mašina – tarsi antra lova. Todėl turi būti labai patogi, nes tenka joje ir pailsėti, ir užkąsti. Bet man automobilis niekada nebuvo pasipuikavimo objektas. Tiesiog – susisiekimo priemonė. Tik dabar ji tapo šiek tiek prabangesnė, geresnė, nes kelionės pailgėjo ir man reikia tikslą pasiekti kuo mažiau pavargusiam.
Ar tos sutaupytos dešimt minučių, net prestižiniai pasaulio darbai verti pavojų, kurie gali kilti dėl skubėjimo?
Aišku, neverti. Tiesiog esu disciplinuotas žmogus ir stengiuosi nevėluoti į repeticijas, koncertus. Be to, manau, kad automobilį valdau gerai, pagal galimybes stengiuosi važiuoti saugiau. Esu socialiai atsakingas žmogus, dirbu su dideliu kolektyvu, todėl tikrai vengiu rizikuoti ir savo, ir aplinkinių sveikata. Kad šįkart viršijau greitį, tikrai nesididžiuoju. Bet greitas važiavimas nėra nuolatinis mano stilius.
