Monika, išduok, apie kokias tavo vaikystės nuoskaudas sužinosime?
Aš moku palikti praeitį, pamiršti, kas skaudino. Nebuvau pati mėgstamiausia klasėje, nuolat jaučiausi tarsi kitokia. Išgyvendavau, kad nemoku būti, kaip visi. Dabar esu hiperaktyvi, tačiau vaikystėje buvau hyper duper aktyvi, daug kalbėdavau, išsišokdavau ne vietoje, ne laiku, tikrai buvau nepatogus vaikas.
Išeinu iš mokyklos, atsiduriu pelkėse, nes labai norėjau prisiskinti kačiukų. Nedariau to iš piktos valios, mano galvoje egzistavo kitas pasaulis. Tėvai tokio mano spontaniškumo bijojo, bijo ir iki šios dienos.
Manai, kad tokių kaip tu – daug pasaulyje?
Esame greiti klijuoti štampus. Manau, žmonės ir labai skirtingi, ir labai vienodi tuo pat metu. Savo išskirtinumo nereikia sureikšminti – yra daug aktyviųjų, lygiai taip pat daug yra uždarųjų. Svarbiausia – priimti save tokį, koks esi. Nemoki dainuoti – nedainuok, nemoki šokti – nešok. Gal išvis mėgsti nieko neveikti, tai ir išnaudok savo nieko neveikimą.
Tai teorija, kurią galime išskaityti įkvėpimo knygose. Tačiau, kaip tai įgyvendinti praktiškai?
Esu supratusi vieną dalyką: jei nori ko nors pasiekti, neturi su niekuo konkuruoti. Nepavydėk niekam, drąsiai susitik su savimi. Išėjai į parduotuvę nusipirkti pieno, bet nusipirkai vyno, – tai ir nebijok savo sprendimo, negraužk savęs, atleisk, priimk su visais savo trūkumais ir netobulumais. Tačiau jei iš tiesų kažkas tau labai trukdo – atsikratyk. Reikia mokytis stebėti save.
Kad ir kokia būtumei nenuspėjama, tačiau tavo vidaus taisyklės egzistuoja?
Yra žmonių, manančių, kad lipu per kitų galvas, bet aš žinau, kad taip nėra, todėl kitų nuomonė visai nejaudina. Man svarbu žmogaus garbė ir orumas, niekuomet nepadaryčiau to, kas užgautų, įžeistų kitą, nepažeminčiau. Pati jautriai priimu įžeidimus, gal todėl ir su kitais nesielgiu taip, kaip nenorėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi.
Kas tavyje tau labiausiai nepatinka?
Nepatinka, kaip atrodau nuotraukose. Spontaniškumas mano nepatinka, nepatinka, kad negaliu susikoncentruoti, kad laikui bėgant, tampu ne tokia jautri. Su oda saugiau gyventi, suprantu, tačiau sielos šviežumą prarandi.
Ar tavo performansas apie tai ir kalba?
Ir apie tai. O dar apie tai, kad žmonės neturėtų išgyventi dėl per ilgos nosies, dėl to, kad nemoka dešimties kalbų, kad yra mažai pasiekę ar turi per menkų nuopelnų. Jau tai, kad esi žmogus, yra didžiulė vertybė.
Ar dešimčiai valandų užteks jums istorijų?
Tai bus gyvas procesas, istorijos keisis.
Savo projektui surinkai labai skirtingas merginas. Buvo sunku tokias drąsias rasti?
Merginos labai drąsios ir labai skirtingos. Jos nebijo būti tuo, kuo yra: patinka jums, ar nepatinka – esu tokia ir galiu juoktis jums į akis. Juokas – tarsi apsivalymas, tarsi terapija. Pripažįstu save, nes man, o ne jums su tuo reiks gyventi. Sukneles merginoms pasiuvo dizainerė Kristina Sviderskaitė. Kai paskelbiau konkursą feisbuke, net nustebau, kiek daug atsirado norinčių dalyvauti mano projekte. Žmonės pasiilgę tikrų dalykų, o performansas leidžia pasijusti drąsiu ir tikru.
Ar tu drąsi?
Kai tenka spręsti esminius, svarbiausius gyvenimo klausimus – drąsi.
