„Šis performansas – apie gilius žmogiškus jausmus. Jis – stiprus tiek vizualine prasme, tiek emociškai: stengiuosi išraišką sujungti su emocijomis ir išgyvenimais. Neslėpsiu, šįkart jis – didžiąja dalimi apie meilę“, – sakė Žmonės.lt kalbinta režisieriaus Oskaro Koršunovo širdies draugė M.Dirsytė.
Meilė – išties neišsemiama tema. Monikos įsitikinimu, meilė turi tiek atspalvių, kad juos visus sunku net ir nusakyti. Jos performansas – bandymas pavaizduoti kiek įmanoma daugiau meilės atspalvių.
„Aš tavo saulė“ – tai performansas apie žmonių santykius, apie norą pasisavinti mylimą žmogų ir prisirišti jį prie savęs. Apie beprotišką meilę, kuri kartais tampa desperatiška, nekontroliuojama, liguista, tačiau savo tikrumu ir nuoširdumu peržengusi bet kokias mūsų pačių supratimo ribas, tampa gyvenimo šviesa, leidžiančia išgyventi pačius giliausius jausmus. Vienu metu vienodai skausminga ir pakelianti virš mūsų būties. Tokia besąlygiška meilė tampa ir santykių jungtimi ir juos ardančiu reiškiniu, nes tam, kuriam ji skirta, taip pat nelengva priimti tokį emocijų krūvį“, – pasakojo M.Dirsytė.
„Instaliacija atspindi tokią realybę: žmogus, įėjęs į lubas siekiantį vamzdį, kuris rodo jungiančią grandį, sau virš galvos mato visu svoriu jį užgriuvusią begalybę. Gilumo efektas, tiesiantis erdvę taip, kad tartum nėra pabaigos. Nuolat kartojami mano žodžiai, kuriais kalbu apie savo jausmus, paverčia tokią meilę viską užgožiančia ir gąsdinančia beprotybe“, – apie performansą, atspindintį meilės emocijas, kalbėjo Monika.
TAIP PAT SKAITYKITE: Monika Dirsytė kartu su Monika Račiūnaite pristatė performansą „Monika&Monika“
Parodoje – vien moterų darbai
Šios parodos pavadinimas gimė atsitiktinai: jos sumanytojams atmintyje užkliuvo viena 1994 m. jaunimo estrados dainų, kuri vadinosi „Juodos rožės“, kurią anuomet atliko to paties pavadinimo grupė. „Juodos rožės“ – XX a. 10-jo dešimtmečio keistenybė, ir tuo pat metu tipiška ano laikmečio reprezentacija.
Grupės klipas parodos sumanytojams pakišo mintį apie kartas ir kartų kaitą apskritai – kaip savo laikmetį, stilių, pasaulėžiūrą mato, supranta viena ar kita karta ir kaip ta pasaulėžiūra, stilius atrodo (tai pačiai ar jaunesnei kartai) po dešimties, dvidešimties metų?
Šioje parodoje pristatoma kūryba tų menininkių, kurios jau kurį laiką yra daugiau ar mažiau aktyvios menininkės, tačiau, vis dėlto, jas dar sąlygiškai galima vadinti debiutuojančiomis. Menininkių amžius šiuo atveju nėra svarbiausias veiksnys.
Pavadinimas gali būti priimamas kaip retrospektyvus parodos pamušalas bet kuriai kartai, tačiau gali būti suprantamas be jokio pamušalo tiesiog kaip tyčia kiek manieringas įpakavimas, kadangi parodoje šiek tiek koketuojama ir su „manierizmu“.
Formaliai parodoje susijungia ir kalbasi, netgi susiremia „vizualumas“ ir „konceptualumas“ ‒ intencija, vaizdinys, kalba ir veiksmas. Vis dėlto „konflikto“ nereikėtų besąlygiškai priimti už gryną pinigą, kadangi parodos kuratorius Kęstutis Šapoka tarsi įkelia menininkes į tam tikrą iš anksto simuliuojamą situaciją ar situacijų virtinę, pristato jas neįkyrios ideologinės uždangos fone, vis dėlto, nesistengdamas iškraipyti ar užgožti menininkių kūrybos.
Be Monikos Dirsytės parodoje pasirodė šios menininkės: Eglė Grėbliauskaitė, Milda Laužikaitė, Gabrielė Šermukšnytė, Gedvilė Tamošiūnaitė, Daina Pupkevičiūtė ir Vaida Tamoševičiūtė, Greta Vileikytė bei Jurgita Žvinklytė.
