A.Tapino interviu su M.Šalčiūte plačiai nuskambėjo pernai sausį. Tada jųdviejų pokalbis nemenkai prajuokino internautus: šie kvatote kvatojo iš M.Šalčiūtės pasisakymų apie pajamas ir pelną, eurą, įžvalgas apie ekonomiką.
Tačiau prabėgus metams M.Šalčiūtė ir vėl prabilo apie finansus. Prisiminusi skandalingą interviu mergina pasijuokė, kad nors tada ir sulaukė patyčių, buvo teisi.
Savo „Facebook“ paskyroje M.Šalčiūtė pasidalijo ilgu pamąstymu apie prieš metus vykusį skandalą ir dabartinę ekonominę situaciją (kalba netaisyta):
„Guliu lovoje ir prisiminiau šiandienos matytą straipsnį apie eurą, kuriame buvau taip pat paminėta ir aš.
Maždaug prieš metus juokėmės iš mano pasakytų žodžių apie eurą, pasakytos nuomonės, kurią turi teisę pasakyti visi. Juokėsi net barakudos, kurios pabudusios ryte nesugeba rasti kelio iki tualeto, nes kaskart atsibunda skirtinguose namuose.
Kvatojo blondinės, išmestos 8-toje klasėje, nes dantukais buvo dar per anksti dirbi. Taip pat netuščiažodžiavo kaimo „gruščikai“, dirbantys pavienius darbus, nes absoliučiai visi jautėsi geriau išmanantys ekonomiką ir jos pagrindus, nei aš.
Sorry, kad kalbėjau žmogiška, ne „moksliška“ kalba, tačiau kitąkart žinosiu, kad lietuviams žmogiškumo bruožas nėra teiktinas, mes kur kas „gudresnė“ tauta... Turbūt dėl tokių priežasčių pusė Lietuvos gyventojų išvykę į užsienį dirbti fabrikuose.
Neretai mūsų savimeilė neleidžia mums pripažinti tam tikrų dalykų, tam tikrų tiesų ar išgirstų žodžių. Ir viskas per kvailus įsitikinimus, kitų įtaką ir savarankiškumo stygių. Ech... Galvojau, klystu... Pamenu, buvau toliau kviečiama į laidas, tačiau nėjau, šia tema daug nebesireiškiau, kad kuo greičiau viskas pasimirštų...
Mintys plūdo, jog kaltas mano vėjavaikiškas užsispyrimas... Jauna, be patirties... Bet dabar galiu pasakyti, tikėkit savimi, nes netikės niekas! Kas dabar iš mūsų kvailas? Paradoksas.. Juokiatės jūs, dabar juokiuosi aš, kaip verkiate dėl euro.
Galėčiau pateikti begales pavyzdžių sukilusių kainų ir greičiausiai pradėčiau nuo paslaugų... Ne kartą esu pasiteiravusi taksi vairuotojo, už kokią sumą nuvežtų porą ar du kilometrus ir išgirdus, jog tai būtų 10 eurų suma, pasipiktinus paklausdavau: „Kodėl kainuoja net 10 eurų? Tai juk 35 litai! Už tokią sumą galima buvo apvažiuoti visą Vilnių.“ Man atsakydavo „Pamirškit litą, tokios valiotos nebėra, tokio vieneto nebėra, 10 eurų yra dabar 10 eurų.“
Man viskas labai primena, kai tėvai/bobutės „bumbėjo“, kaip gerai buvo prie rublio... Dabar mes bumbam, kaip gerai buvo prie lito... Ar tikrai? Ech... Kai neturime – reikia, kai turime – nereikia.
Ir tai yra tiesa, dabar mūsų vienetas piniguose yra euras, vienas euras, ne 30 euro centų (1 litas), o visas euras, kas yra net 3,45 Lt... Galiu paimti net paprasčiausius pavyzdžius, norint pasiimti „Maximos“ važimėlį, prieš metus buvo į vežimėlius dedamas 1 litas, dabar 1 euras... Kodėl? Juk dėti 30 euro centų būtų nepatogu... Ir negali pykti...
Man viskas labai primena, kai tėvai/bobutės „bumbėjo“, kaip gerai buvo prie rublio... Dabar mes bumbam, kaip gerai buvo prie lito... Ar tikrai? Ech... Kai neturime – reikia, kai turime – nereikia.
Nesuklysčiau pasakydama, jog tokioje situacijoje, kokioje esame dabar, kaltas lietuvių godumas... (kaltas pastovus nepriteklius). Juk galima buvo po mažu „susipažinti“ su euru, o ne per metus pamiršti, ką turėjome 20 metų...
Kiekvienas, turėjęs galimybę pasinaudoti šia situacija, pasinaudojo (ne visi), ir dabar turime tai, ką kartu „sukūrėme“... Ir tai tik pradžia... Palaukit dar dvejus ar ketverius metus, ir litą prisiminsit kaip praėjusio mėnesio sapną. Kol kas privatininkai naudojasi galimybėmis, klausimas, kada išseks aukštesniųjų valia ir sąžinė...
Jeigu galvojate, kad jumis kad nors pasirūpins, valdžia, darbdaviai... Klystate, galvokite iš naujo, savimi pasirūpinsite tik patys. Bet gal nėra to blogo, kas neišeitų į gera, žmonės įgauna stimulą labiau stengtis, dirbti, ir tai nėra blogai. Kartais reikia visiems to „spyrio“ į užpakalį.
Ai, ką aš čia vėl nusišneku... Labanaktis."
