Netyčia pasirinkta simbolinė apranga
Inetos Stasiulytės pranešimas prasidėjo nuo trumpos istorijos apie palaidinę, kurią tą vakarą aktorė dėvėjo. Ši buvo geltona su mėlynomis gėlėmis – tarsi palaikymo Ukrainai simbolis. Tačiau aktorė ją apsivilko nesąmoningai.
„Dar vasario 20 dieną aš galvojau, kad reikia ruoštis konferencijai, pasipuošti, atrodyti efektingai, žiūrėjau ir į rožinius megztukus, ir į kitus dalykus. Bet pasirinkau šią bliuzelę, apsirengiau, ėjau nagų pasidaryt, o man manikiūrininkė sako – bet matai, kokios spalvos. Ir aš pati nustebau – oho. Viskas tvyro ore. Tuo metu, kai ją pirkau, tai nieko nežinojau juk. Viskas yra pasąmonėje“, – renginyje pasakojo aktorė.
Būdas atsikratyti vidinės kritikės
Tema „Baimė niekur neveda kaip rasti įkvėpimo ir jėgų pakilti“ kalbėjusi Ineta priminė, kad kiekviena dalyvė atėjo su savo mintimis ir išgyvenimais. Be to, pasiūlė pratimą, kaip trumpam atsikratyti vidinės kritikės.
„Galvojat, kad mes vaikštome po vieną? Ne, šalia manęs irgi yra ta, kuri geriau žino. Ji žino, kad jaudinuosi. Žino ir paslaptis, kurių nenorėčiau, kad ji išduotų. Lygiai taip pat ir jūs sėdite ant kėdės po dvi. Tai siūlau dabar tą žinovę truputį atlaisvinti iš pareigų. Nes su ja klausytis bus vienaip, o be jos – kitaip.
Paimkim ją nuo savo petuko, dažniausiai ji ant dešinio sėdi, nes yra teisinguolė, tai nesėdės ant kairiojo, ir nusvieskim ją ant tų lempų. Tik nepamirškim, kur nusviedėm, nes vėliau jos prireiks. Negi taip atvira širdimi gyvensime. Juk reikės tos senos, nusistovėjusios nuomonės“, – savo pranešimą konferencijoje „Moters vizija“ tęsė I.Stasiulytė.
Mergaitė iš Telšių su Mamontovo parašu ant krūtinės
Ineta prisiminė istoriją, įvykusią paauglystėje, kai į jos gimtąjį miestą Telšius atvažiavo Andrius Mamontovas, kuris pasirašė aktorei ant krūtinės.
Žinojau, kad tai, kuo žaviuosi, yra man pasiekiama. Visada žinojau, kad esu arti savo svajonės.
„Buvau šešiolikos paauglė iš Telšių. Taip, aš telšietė, žemaitė. Nušokusi nuo proto, su rožiniais lenarais, reiverė, na, po to buvau metalistė, bet tada dar reiverė.
Su tokiomis ryškiomis kelnėmis aš atėjau į Andriaus Mamontovo koncertą, nes jis atvažiavo į mūsų miestą. Prilėkiau prie jo, nors jis gi nėra reivas, bet man buvo vau koks žmogus. Aš jam atstačiau krūtinę ir jis juodu markeriu pasirašė. Vaikščiojau ir didžiavausi, kad ten yra jo parašas.
Šiandien matau, kaip jis dalijasi šio renginio reklamomis. Ir žiūriu, jo nuotrauka yra visai šalia manosios. Ir... O aš gi mergaitė, iš Telšių, kuri kažkada tą krūtinę išplėšusi ėjo, norėdama, kad dievulis pasirašytų. Aš tiek vertinau tą žmogų.
Bet visada jutau tokį dalyką, kad jis yra visiškai šalia, arti. Kad mano tėtis ir jis nesiskiria. Žinojau, kad tai, kuo žaviuosi, yra man pasiekiama. Visada žinojau, kad esu arti savo svajonės. Niekad nesvajojau būti tokia populiari ir stovėti prieš tokią didžiulę minią ir kažką kalbėti. O dabar stoviu ir galvoju: Dieve mano, visa tai vyksta“, – jautriai kalbėjo aktorė.
Pranešimą Ineta tęsė, pasakodama dar vieną vaikystės prisiminimą. Tuomet ji ašarojo , o mama skuto bulves.
„Gerai atsimenu savo būseną. Mamos pirštas buvo juodas. Aš tada verkiau, sakiau, jog aš visiškai viena. Ji sakė ne, tu ne viena, tu turi mane, tėtį. Aš sakiau, kad ne, tu nesupranti, aš esu viena.
1980 m gegužės 17 dieną aš gimiau. Pirmą kartą tą dieną įkvėpiau tam, kad gaučiau oro. Ir tada aš tapau viena. Tada aš tapau gyva. Tokia, kokia esu dabar, ant šios scenos. Jūs sėdit viena, mes visi gimėme vieni.
Tas aiškumas, kad aš turiu pradėti kažką daryti, pirmiausiai, kvėpuoti, tada išmokti vaikščioti, kalbėti, daugybę dalykų. Visos tos patirtys sukūrė mus tokias, kokios esame dabar ir kokios čia sėdime. Iš šito mes sudarytos.
Ir dabar, kai šiuo metu, patyrus daug dalykų, manęs paklausia, iš kur tu semiesi tokios emocijos, iš kur tu šypsaisi, aš atsakau, kad mane įkvepia žinojimas, kad kažkada aš iškvėpsiu. Ir jūs iškvėpsit.
Aš šiaip nesu beprotė, nesišypsau visada, išgyvenu visas emocijas, bet tikiu tuo, kad gavau patį pirmąjį įkvėpimą ne šiaip sau, o tam, kad galėčiau kažką duoti. Laimingiausia esu tada, kai kažkam kažką duodu. Nuo pat mažų dienų taip. Tėvams dovanodavau koncertus. Dabar tai darau scenoje. Suteikiu džiugesį“, – pasakojo konferencijos „Moters vizija“ pranešėja.
Mane įkvepia žinojimas, kad kažkada aš iškvėpsiu. Ir jūs iškvėpsit.
I.Stasiulytė skatino nepamiršti savo mažos mergaitės, kai mums sunku, to mažo tuksėjimo širdy, nes, kaip ji teigė, iš ten eina tikrasis balsas, ko norime.
„Širdis užtildo visus balsus. Man viena moteris sakė – matėt, kiek čia visko vyksta dabar pasaulyje. O aš jai sakau – matėt, kad saulė šviečia. Mes stovime ant Žemės, taikoje, bet keliaujam ir į ateitį, ir į praeitį, nesame čia, išsitaškome.
Juk šiuo momentu aš esu čia, o jūs – čia. Aš žiūriu į save, o jūs į mane. Ir man tai svarbiausia akimirka. Nežinau, kaip bus už penkių minučių už dešimties valandų, bet dabar žinau, kad žiūriu į jus. Nieko nėra svarbiau, nes aš klausausi širdies.
Mes nebematome saulės, tik galvojame apie situaciją. Neduok Dieve mes kažkur kitur sėdėtume, tada suprastume, kad turėjome elgtis kitaip, nes juk šiuo metu esame ramybėje. Kol yra gerai, būkime tame gerai. Netaškykim gyvenimo ten, kur dar net nesame. Minčių ten, kur buvome. Būkime čia“, – ragino aktorė.
Baigdama pranešimą ji palinkėjo išlaikyti ramybę, nes kažkada mums visiems teks iškvėpti, bet, kaip tikino, esmė yra čia ir dabar.
„Kaip Donatas Montvydas sako, „viskas bus gerai“, o aš sakau, kad viskas yra gerai. Net ir kamštyje sėdėdamos pabandykime atpalaiduoti pilvą. Žinote, po gero sekso moterys mirksi minkštai. Taip ir kamštyje reiktų sėdėti, atsipalaidavus“, – tarė ji ir pasigirdo salės reakcijos – plojimai bei juokas.
