„Praėjo tas etapas, kai per dvejus metus turėjau keturias laisvas dienas. Supratau, kad vaistai kainuoja daugiau nei laiku sustoti“, – šypsosi aktorė, dainininkė, „Muzikos akademijos“ vedėja.
Pokalbis su I. Jankauskaite – apie jaunus žmones, kartais naiviai norinčius tapti žvaigždėmis, ir apie jos pačios gyvenimą, kuriame didžiausias įvykis dabar – sūnus Kostas šiemet tapo pirmoku...
– Kokios mintys sukasi kiekvieną šeštadienį stebint „Muzikos akademijoje“ jaunus žmones, norinčius tapti žvaigždėmis?
– Aš jiems labai nepavydžiu. Nes žinau, jog labai daug visko vienu metu ant tų jaunų galvų užgriūva. Tai ne tik profesiniai uždaviniai, o ir staiga užklupęs dėmesys, aplinkinių vertinimai, ne visada švelnūs. Su tuo sunku susidoroti. Jaunam žmogui labai sudėtinga susigaudyti ir atsirinkti tai, kas iš tikrųjų svarbu.
– O kas turėtų būti svarbiausia?
– Jie privalo žinoti, kur eina, kas jų gali laukti ir kiek tai kainuoja. Labai sveika būtų jiems atsakyti sau į klausimą: ko ir kodėl aš čia atėjau? Juk dalyvavimą tokiame projekte galima suvokti kaip ruporą, kaip trampliną, kaip aikštelę, kurioje tave išgirs, kur tu turi šansą nusiųsti pasauliui SMS: „Ei, aš esu ir aš turiu tokią ar kitokią spalvą.“
– Ar tokio suvokimo trūksta?
– Taip. Yra dalyvių (ir tai akivaizdžiai matyti, nes publikos neapgausi), kuriems pats faktas „Aš patekau čia“ jau yra pasiektas tikslas. Toks požiūris neduoda nieko, išskyrus absoliutų gyvenimo suluošinimą, tikslų iškraipymą. Aišku, yra ir priešingų pavyzdžių, tokių kaip Radži, kuris, gimė toks, ir viskas. Bet tokių reta. Linkiu dalyviams suvokti, kad šis šou – net ne pirma stotelė, o tik pirmas įkvėpimas.
– Bet gal tokį požiūrį formuoja dabar populiarus žvaigždžių darymo kultas? Ar iš kiekvieno galima nukalti žvaigždę?
– Tikrai ne. Ir ne iš visų reikia. Ir apskritai žvaigždės nėra padaromas dalykas. Tai yra daugybės metų įdirbis. Padaromi yra populiarūs žmonės, o ne profesionalai.
– Kiek pačiai buvo metų, kai pradėjai dainuoti?
– Akistata su publika man pažįstama nuo mažens. Vėliau, kai buvau penkiolikos, pradėjau dainuoti su Linu Adomaičiu grupėje „L+“. Taigi sceną pažinau būdama jaunesnė už „Muzikos akademijos“ dalyvius (šypsosi).
– Ar tuo metu būtum ėjusi į panašų televizijos muzikinį projektą?
– Žinodama visą atsakomybę, tikrai ne. Grupėje su Linu mes nei daug kūrėme, nei svajojome apie dangų. Tiesiog buvome šutvė iš tos pačios mokyklos, kuriai smagu pakvailioti. Niekada nemaniau, kad populiarumas – labai svarbu ir ypatinga. Tik žinau, kad jis dažnai atneša neigiamų pasekmių.
– O „Žvaigždžių duetai“? Po šio projekto išties tapai žvaigžde...
– Svarbiausia žinoti motyvą, kodėl dalyvauji. Eidama į „Žvaigždžių duetus“, žinojau, kad gausiu labai daug galimybių ir didžiulę eksperimentinę zoną. Žinojau, kad man bus galima beveik savęs neribojant eksperimentuoti ir vaikščioti užribiais, padaryti tai, ko sau gyvenime gal niekada neleisčiau. Ėjau į šį šou, nes norėjau džiazo, užsikūrimo, motoriuko.
– „Žvaigždžių duetai“ daugiau atėmė ar davė?
– Profesiniame gyvenime daugiau gavau nei praradau. Jei nebūtų buvę „Žvaigždžių duetų“, šiandien teatre lankytojų būtų mažiau. Suprantu, kad daugelis į teatrą ateina dėl to, kad nori pamatyti, kaip atrodo iš arti ekrane matytas žmogus. O toliau jau mano užduotis būna padaryti taip, kad jie iš spektaklio išeitų ne tik nenusivylę, bet dar ir pamaitinti, kad kitą kartą grįžtų.
– Inga, vedi TV šou, koncertuoji, vaidini spektakliuose... Ar turi laisvo laiko?
– Šiuo metu esu mažiau fiziškai užimta nei anksčiau – taip darbus sudėliojau specialiai, nes pats laikas pradėti gyventi... Tai reiškia pastebėti, kas vyksta aplinkui, matyti žmones, išsimiegoti. Praėjo tas periodas, kai per dvejus metus turėjau keturias laisvas dienas. Bet džiaugiuosi tuo etapu. Gyvenime privalai išbandyti, kiek tu gali, kiek veži, bet turi laiku pajusti, kad vaistai kainuoja brangiau nei sustoti (šypsosi). Aš sustojau laiku.
– Prieš porą savaičių negalėjai vesti „Muzikos akademijos“. Kas buvo nutikę?
– Peršalau ir susirgau inkstų uždegimu. Man buvo labai juokinga ir net smagu, kad daug kas nepatikėjo, jog susirgau (juokiasi). Girdėjau versiją, kad projekto režisieriai dėl reitingų išgalvojo mano ligą. Sėdėjau ligoninės palatoje ir kikenau iš tokių versijų.
– Pakalbėkim apie linksmesnius dalykus. Ar yra Vilniuje vieta, kur mėgsti eiti pasilinksminti?
– Nėra. Net neatsimenu, kada paskutinį kartą esu buvusi kokiame nors bare ar klube ir ar iš viso esu buvusi. Kaip atsipalaiduoju? Pirmiausia stengiuosi neįsitempti. O poilsis man yra veiklos pakeitimas. Aš labai mėgstu buitį ir visus buities darbus: ir indus plauti, ir drabužius tvarkyti man patinka, neslegia – tai puikus atsiribojimas nuo visko. O šiaip yra labai nedaug žmonių, kuriuos prisileidžiu, su kuriais jaučiuosi saugi ir rami.
– Kas naujo tavo gyvenime, be to, kad mažiau dirbi?
– Didysis įvykis – mano sūnus Kostas šiemet tapo pirmoku. Kaifuoju tiesiog.
– Jam patinka mokykloje?
– Kai jo paklausiau, ar nori eiti į mokyklą, atsakymas mane labai nuramino. „Aišku, kad nenoriu. Bet aš gi ne kvailas – suprantu, kad reikia“, – sako jis man. Labai patiko, kad vaikas neturi iliuzijų, nes tie, kuriems labai patinka mokykla pirmoje klasėje, greitai perdega supratę, kad nėra viskas taip gražu (šypsosi).
– Ar sūnus domisi mamos darbu „Muzikos akademijoje“?
– Kai dirbu, jo šalia manęs nėra, tad niekada ir nepasidomėjau, ar žiūri. Tik žinau, kad visokie „Pokemonai“ dabar jam yra įdomiau už mamą per TV (juokiasi).
Inga Jankauskaitė ir Rolandas Vilkončius – šeštadieniais 19 val. per LNK „Muzikos akademijoje“.
